Evangelijoje pagal Matą rašoma, kad Judas Iskarijotas, vienas iš dvylikos Jėzaus mokinių, už išdavystę gavo trisdešimt sidabrinių (Mt 26, 14–15). Šis skaičius nėra atsitiktinis. Jis turi gilią simbolinę, teologinę ir pranašišką reikšmę. Trisdešimt sidabrinių – suma, kuri atskleidžia ne tik istorinį kontekstą, bet ir dvasinį Jėzaus pažeminimą bei išdavystės dramą.
Išėjimo knygoje pateikiamas konkretus atvejis, kai vergas užmušamas svetimo jaučio. Pagal įstatymą, šeimininkui už nuostolį turėjo būti sumokėta trisdešimt sidabrinių (Iš 21, 32). Ši suma buvo nustatyta kaip standartiškai vertinamo vergo kaina. Jėzus, Dievo Sūnus, buvo įvertintas taip, kaip anuomet įvertinamas vergas. Tai reiškia, kad aukščiausias Dievo įsikūnijimas buvo simboliškai sulygintas su žemiausiu socialiniu statusu – vergu.
Pranašo Zacharijo knygoje randame epizodą, kur Dievas per pranašą kalba apie savo atmetimą. Pranašas paprašo atlygio už savo tarnystę, o jam sumoka trisdešimt sidabrinių (Zch 11, 12–13). Dievas į tai atsako, kad tai menka suma už tokią tarnystę. Jis liepia pinigus mesti į šventyklos iždą. Ši scena laikoma pranašišku ženklu, išsipildančiu Naujojo Testamento įvykiuose.
Evangelija pagal Matą mini, kad Judas, suvokęs padaręs nuodėmę, grąžino pinigus aukštiesiems kunigams (Mt 27, 3–10). Jie atsisakė juos priimti kaip šventyklos auką, nes tai buvo „užmokestis už kraują“. Sidabriniai buvo panaudoti nupirkti „puodžiaus lauką“, skirtą svetimšalių laidojimui. Ši detalė dar labiau susieja pranašo Zacharijo pasakojimą su Jėzaus kančios istorija.
Trisdešimt sidabrinių simbolizuoja ne tik finansinį atlygį, bet ir dvasinį išdavystės mastą. Ši suma rodo, kiek mažai įvertinta meilė, pasitikėjimas ir draugystė. Judas – vienas iš artimiausių Jėzaus sekėjų – išduoda savo mokytoją už labai nedidelę pinigų sumą. Šis veiksmas tampa moralinio žlugimo ženklu, kuris atveria kelią didžiausiam krikščionybės įvykiui – Kristaus kryžiui ir prisikėlimui.
Senojo Testamento pasakojimas apie Juozapo pardavimą į Egiptą už dvidešimt sidabrinių taip pat turi paralelių su Jėzaus istorija. Juozapas, savo brolių atstumtas ir parduotas, galiausiai tampa Egipto gelbėtoju. Jėzus, išduotas už trisdešimt sidabrinių, tampa pasaulio Gelbėtoju. Abi istorijos rodo, kaip Dievas geba iš blogio išgauti gėrį, o išdavystė tampa išganymo plano dalimi.
Bažnytinėje tradicijoje trisdešimt sidabrinių tapo išdavystės simboliu. Ikonografijoje Judas dažnai vaizduojamas su kapšu rankoje. Dailėje ir literatūroje šis motyvas reiškia dvasinį nuopuolį, išsižadėjimą, išdavystę dėl materialinės naudos. Tai įspėjimas, kad žmogiškoji silpnybė gali nulemti skaudžias pasekmes.
Šventraštyje niekur nėra aiškiai sakoma, kad pinigai buvo Judas Iskarijoto pagrindinė motyvacija. Tačiau pinigai tampa konkrečiu ženklu – mainų objektu, kuris atskleidžia vidinį nutolimą nuo Jėzaus. Judui pinigai tampa sandorio ženklu, bet šis sandoris griauna jo pačio sielą.
Trisdešimt sidabrinių tampa tylia, bet iškalbinga žinia – apie žmogaus nuodėmę, apie Dievo atleidimą, apie kainą, kuria perkama tiesa, ir apie meilę, kuri nugalėjo išdavystę.
