Kai Verbų sekmadienį prisimename Jėzaus iškilmingą įžengimą į Jeruzalę, mūsų dėmesį patraukia viena išskirtinė detalė – Jis atjoja ne ant žirgo, bet ant asilo. Tai nebuvo atsitiktinis pasirinkimas. Toks Jėzaus veiksmas turi gilią biblinę, simbolinę ir dvasinę prasmę.
Visų pirma, tai yra pranašystės išsipildymas. Pranašas Zacharijas Senajame Testamente skelbė: „Didžiai džiūgauk, Ziono dukra, garsiai krykštauk, dukra Jeruzale! Štai tavo karalius pas tave ateina, – jis išaukštintas ir pergalingas, nuolankus ir joja ant asilo – ant asiliuko, asilės jauniklio.“ (Zach 9,9). Jėzus, pasirinkdamas asilą, sąmoningai vykdo šią pranašystę ir aiškiai parodo – Jis yra ilgai lauktasis Mesijas.
Tačiau tuo pat metu Jis siunčia žinią apie savo karalystės pobūdį. Senovės pasaulyje žirgai karalių buvo naudojami karuose – jie simbolizavo jėgą, galią, pergalę ginklu. Tuo tarpu asilas buvo taikos ir nuolankumo ženklas, todėl asilu valdovai jodavo taikos metu. Įžengdamas į miestą ant asilo, Jėzus parodo, kad Jis atėjo ne kariauti, bet taikyti, ne valdyti jėga, bet tarnauti ir gelbėti.
Šis pasirinkimas taip pat primena Izraelio karalių tradiciją. Karalius Saliamonas, karūnuotas Dovydo įpėdinis, buvo atvestas į sostą jodamas ant tėvo asilo (1 Kar 1,33). Taip Jėzus parodo savo teisėtą karališką kilmę – Jis yra Dovydo Sūnus, teisėtas Mesijas, bet kartu ir nuolankus Dievo tarnas.
Minia, sutikusi Jėzų su šūksniais „Osana Dovydo Sūnui!“, tikėjosi politinio išvaduotojo – to, kuris išgelbės tautą nuo romėnų okupacijos, kuris jėga įves teisingumą. Tačiau Jėzus peržengia šiuos lūkesčius. Jo pergalė – tai kryžiaus pergalė, išganymas per meilę, o ne per prievartą. Jis ateina ne paimti gyvybės, bet atiduoti savąją, kad mes turėtume amžinąją.
Jėzaus pasirinkimas joti ant asilo kviečia mus permąstyti ir savo požiūrį į galybę, sėkmę, pergalę. Krikščioniškoji pergalė – tai meilė iki galo, nuolankumas, ištikimybė Tėvo valiai. Jėzus, pasirodydamas kaip nuolankus Karalius, kviečia mus rinktis Jo kelią – taikos, gailestingumo ir tikėjimo kelią.
