953 m. rugpjūčio 6 d. musulmonų kariai nukankino 200 vienuolių, gyvenusių San Pedro de Cardeña vienuolyne Burgoso mieste, Ispanijoje. Nuo to laiko iki pat XV a. pabaigos jų kankinystės vietos grindys kartą per metus nusidažydavo raudonai krauju.
Šis stebuklingas įvykis kartojosi, kol likus keleriems metams iki 1492 m. rekonkistos, kai galutinai pasidavė Granadoje laikęsi musulmonai ir Ispanijos teritoriją konsolidavo karalius Ferdinandas ir karalienė Izabelė, vadinamieji katalikų monarchai.
Kai kurių specialistų teigimu, vienuolyno istorija siekia V a., nors dabartiniai vienuolyno gyventojai tvirtina, kad iki IX a. pabaigos apie jį nėra jokių istorinių įrodymų.
Bet kokiu atveju San Pedro de Kardeña šimtmečius buvo svarbus krikščionių centras, jame, be kita ko, buvo garbinamos šventųjų Petro, Pauliaus ir Jono Evangelisto relikvijos.
Kaip ir visa Burgoso sritis, vienuolyno apylinkės dešimtmečius buvo ginčytina pasienio teritorija, kurioje vyko kovos tarp krikščionių ir musulmonų karalysčių. Saracėnai savo išpuoliams rengti taip pat naudojosi kovomis tarp monarchų ir krikščionių feodalų.
Pirmasis Kordobos umajadų kalifas Abderramanas III pasinaudojo nesutarimais tarp Leono karaliaus Ordono III ir Kastilijos grafo Fernáno Gonzálezo ir surengė įsiveržimą, per kurį nukankino 200 San Pedro de Kardeña benediktinų vienuolių.
Vienuolyno apiplėšimas ir vienuolių nužudymas iš neapykantos tikėjimui užfiksuotas Alfonso X-ojo Išmintingojo bendrojoje kronikoje – pirmojoje didelės apimties Ispanijos istorijoje, XIII a. pabaigoje parašytoje tiesiogiai kastilų ispanų kalba.
Po to, kai vienuolynas buvo apiplėštas, jį atstatė Fernáno Gonzálezo sūnus García Fernándezas (Garsija Fernandesas). Būtent vienuolyne vienuoliams buvo nukirstos galvos, nuo to laiko jį vadinant kankinių vienuolynu, kuriame kasmet tekėjo kankinių kraujas iki pat Henriko IV-ojo, mirusio XV a. pabaigoje, valdymo.
Jo sesuo, Kastilijos karalienė Izabelė, buvo viena žymiausių piligrimų, atvykusių į San Pedro de Kardešą pagerbti kankinių atminimo, kaip ir monarchai Felipė II-asis, Felipė III-asis ir Karlosas II-asis.
Liaudies pamaldumas buvo toks didelis, kad 1603 m. popiežius Klemensas VIII popiežiaus 1603 m. rašte leido kulto apeigas.
El Cid ir vienuolynas
San Pedro de Kardeña vienuolyno ryšys su viena iškiliausių Ispanijos rekonkistos figūrų taip pat suteikia šiai vietai ypatingą aurą.
Pasak „Cantar de Mio Cid” („Mano valdovo giesmė”), epinės poemos apie garsųjį karvedį Rodrigo Díazas de Vivaras (arba El Cid), būtent San Pedro de Cardeña vienuolyne El Cid paliko savo žmoną Doña Jimena ir dukteris, kai XI a. antroje pusėje jam teko išvykti į tremtį. Tuo metu vienuolyno abatas buvo šventasis Sisebuto.
El Cidas mirė 1099 m. Valensijoje. Jo žmona liko vadovauti miestui, tačiau dėl musulmonų antpuolio 1102 m. jai teko bėgti. Todėl ji nusprendė, kad mitinio karvedžio lavonas iš Valensijos katedros būtų perkeltas į San Pedro de Kardeña.
1808 m. El Cido kapą išniekino Napoleono kariuomenė, tačiau generolas Tiébault nusprendė riterio palaikus perkelti į mauzoliejų, esantį pagrindinėje Burgoso miesto alėjoje. Palaikai į vienuolyną buvo sugrąžinti 1826 m.
Po Ispanijos konfiskacijos, kurios metu vyriausybė nacionalizavo religinių ordinų turtą, įskaitant vienuolynus, 1842 m. El Cido palaikai buvo perkelti į Burgoso rotušės koplyčią.
Tik 1921 m. El Cido palaikai buvo perlaidoti šalia jo žmonos Burgoso katedroje.
Tačiau vienuolyne stovi monolitas, įamžinantis Babiecą, ištikimąjį El Cido žirgą, kuris, pasak tradicijos, buvo palaidotas.
Bandymai atkurti vienuolinį gyvenimą
Dėl konfiskacijos San Pedro de Kardeña vienuolynas 106 metus neturėjo vienuolių. XIX a. pabaigoje benediktinų ordinas nesėkmingai bandė čia atkurti vienuolinį gyvenimą, nes nepavyko gauti naudotis žemės, kad galėtų išlaikyti bendruomenę.
1888-1901 m. vienuolyną trumpam buvo užėmę tėvai pijorai. Po ketverių metų atvyko keli iš Tulūzos ištremti prancūzų kapucinų vienuoliai, kurie čia gyveno iki 1921 m.
1933 m. į šią vietą iš San Isidro de Dueñas, Palensijoje, atvyko cistersų bendruomenė. Prasidėjęs Ispanijos pilietinis karas sutrukdė jiems galutinai įsikurti šioje vietoje iki 1942 m., nes konflikto metu vieta buvo paversta kalinių stovykla. 1948 m. abatija įgijo nuosavybės teisę į turtą.
Šiuo metu vienuolyne gyvena trapistų vienuolių bendruomenė, kuri kasmet rugpjūčio mėnesį mini savo pirmtakų kankinystę.
