Penktadienį, sausio 27 d., popiežius Pranciškus priėmė Romos Rotos tribunolo teisėjus. Šis tribunolas, kaip aukščiausios instancijos teismas, taria paskutinį žodį iš vyskupijų gaunamose santuokos negaliojimo bylose, tad ir teisėjams per audienciją sakytos popiežiaus kalbos tema – santuoka, Bažnyčios pareiga skelbti autentišką santuokos sampratą, padėti krizes išgyvenančioms šeimoms.
Pasak Pranciškaus, vienas svarbiausių aspektų, į kurį reikia atsižvelgti kalbant apie mūsų laikais šeimą ištikusią krizę, yra nepakankamas pačios santuokos esmės suvokimas. Štai kaip santuokos esmę paaiškina pats Jėzus: „Kūrėjas iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 4–5).
Savaime kyla klausimas: kaip gi įmanoma, kad tarp vyro ir moters užsimegztų tokia sąjunga? Kaip tai įmanoma, žinant žmogaus ribotumą ir silpnumą? Į tai pats Jėzus duoda paprastą ir kartu labai gilų atsakymą: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6). Pats Dievas yra santuokos autorius, sakė Pranciškus. Iš tiesų sutuoktiniai laisvu sutikimu duoda pradžią savo sąjungai, tačiau tik Šventoji Dvasia turi galią padaryti vyrą ir moterį viena. Visa tai verčia mus pripažinti, sakė popiežius, kad kiekviena tikra santuoka, net ir nesakramentinė, yra Dievo dovana sutuoktiniams.
Ideali santuokos vizija gali atrodyti utopiška. Santuokos neišardomumas dažnai suvokiamas kaip idealas, ir dėl to vyrauja nuostata, kad, nuo idealo nutolus, baigiasi ir santuoka, kad santuoka trunka tol, kol yra meilė. Tačiau, pasak Pranciškaus, toks požiūris reiškia, kad nepakankamai aiškiai suvokiama ir santuokinės meilės prasmė.
Meilė dažnai susiaurinama iki sentimentalaus lygmens ar paprasčiausio savanaudiško pasitenkinimo. Iš tikrųjų santuokinė meilė neatsiejama nuo pačios santuokos, kurioje žmogiškoji meilė, trapi ir ribota, susitinka su dieviškąja meile, visada ištikima ir gailestinga. Kristus sako: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13, 34).
Santuokinė meilė neatsiejama nuo pačios santuokos, kurioje žmogiškoji meilė, trapi ir ribota, susitinka su dieviškąja meile.
Meilė – tai dovana, patikėta žmogaus laisvei su jos ribotumais ir nuopuoliais, todėl vyro ir žmonos meilei reikia nuolatinio apsivalymo ir brendimo, abipusio supratimo ir atleidimo.
Kartu su teisinga santuokinės meilės samprata reikia iš naujo atrasti, ką iš tiesų reiškia santuoka kaip nenutrūkstamas ryšys, sakė popiežius. Kartais į šį žodį žvelgiama įtariai, tarsi jis reikštų suvaržymą, „pririšimą“, prieštaraujantį meilės autentiškumui ir laisvei. Tačiau, jei santuokos ryšys suprantamas būtent kaip meilės ryšys, jis atsiskleidžia kaip santuokos šerdis, kaip dieviška dovana, kuri yra tikrosios laisvės šaltinis ir saugo santuokinį gyvenimą.
Popiežius prašė tarp daugybės iššūkių, su kuriais susiduria šeimų pastoracija, reaguodama į įvairias problemas, žaizdas ir kančias, visada su ypatingu dėmesingumu palydėti sutuoktinių poras, kurios išgyvena krizę. Bažnyčia, tiek ganytojai, tiek visi tikintieji, tesistengia jas palydėti su meile ir viltimi.
Bažnyčios pastoracinis atsakas į šeimos krizių situacijas visada turi būti šeimos Evangelijos skelbimas ir liudijimas. Ji yra pagrindinis šaltinis, padedantis įveikti krizes ir atnaujinti suvokimą, kad santuokos sakramentas suteikia neatšaukiamą dovaną, malonės šaltinį, kuriuo visada galima pasikliauti.
