Krašto apsaugos ministerijoje (KAM) sudaryta tarpinstitucinė darbo grupė koordinuoti partizanų vadui Jonui Žemaičiui-Vytautui skirto kenotafo statybos darbus.
Kenotafo statyba Antakalnio kapinėse Vilniuje bus derinama su J. Žemaičio-Vytauto giminaičiais ir kitomis institucijomis, antradienį pranešė KAM.
Kenotafą planuojama įrengti vadinamajame valstybės vadovų panteone.
Antradienį suėjo 70 metų nuo tos dienos, kai Butyrkų kalėjime Maskvoje nužudytas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininkas, partizanų generolas J. Žemaitis-Vytautas.
Seimas jį yra pripažinęs kovojusios su okupacija Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu prezidento pareigas.
„Niekas nežino, kur yra partizanų generolo ir faktinio su okupacija kovojusio Lietuvos vadovo kapas, todėl Antakalnio kapinių valstybės vadovų laidojimo vietoje jam bus pastatytas kenotafas arba kitaip – simbolinis antkapinis paminklas, statomas pagerbti mirusįjį, kurio kapas ar laidojimo vieta nėra žinoma“, – sakė krašto apsaugos viceministrė Kamilė Gogelienė.
J. Žemaitis-Vytautas buvo Nepriklausomos Lietuvos karininkas, 1944 metais jis įsitraukė į Vietinės rinktinės veiklą, buvo „Žebenkšties“ partizanų rinktinės štabo viršininku, vadovavo Kęstučio apygardai, o nuo 1948 metų – visai Vakarų Lietuvos partizanų sričiai.
J. Žemaitis su kitais septyniais partizanų vadais 1949 metų vasario 16 dieną pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaraciją. Ji skelbė, kad aukščiausias teisėtas valdžios organas Lietuvoje yra partizanų vadovybė, o jų kovos tikslas – atkurta nepriklausoma parlamentinė Lietuvos Respublika.
Šiais metais minimos ir 75-osios šios deklaracijos paskelbimo metinės. Jos tekstas, greta 1918-ųjų vasario 16-osios ir 1990-ųjų kovo 11-osios aktų, yra vienas iš trijų atraminių modernios Lietuvos valstybės dokumentų.
Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, įteisino Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.
J. Žemaitis-Vytautas buvo išrinktas Laisvės kovų sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininku, turinčiu aukščiausios krašto politinės ir karinės valdžios įgaliojimus. Tuo pačiu jam suteiktas Laisvės kovotojo partizano generolo laipsnis.
Valstybės vadovo pareigas J. Žemaitis-Vytautas ėjo iki savo mirties 1954 metų lapkričio 26 dienos.
1953 metų gegužės 30 dieną po išdavystės buvo suimtas ir nugabentas į Maskvos Butyrkų kalėjimą, kur 1954 metų lapkričio 26 buvo nužudytas.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę J. Žemaitis-Vytautas po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.
