Rugpjūčio 12 –17 dienomis vyko Keliaujanti pašaukimų stovykla, į kurią išsiruošė apie 40 dalyvių. Saulei spiginant ir lietui lyjant nužygiuota net 55 km! Dar 250 km įveikta autobusu. Iš Kauno kelionė driekėsi per Jurbarko, Raseinių, Kelmės, Panevėžio rajonus.
Kartu keliavome, bendravome, meldėmės, dalinomės, buvome rimtyje, šventėme Žolinę, o stovyklai atminti Šiluvoje net pasodinome obelį įspūdingu pavadinimu „Dzin“. Tikime, kad po daugelio metų Pašaukimų stovyklos dalyviai susitiks paraškyti obuolių nuo šio medžio su savo šeimomis.
Pašaukimų stovyklą lydėjo atsakingieji už pašaukimų ugdymą Kauno arkivyskupijoje kunigas Liutauras Vilėniškis, ses. Loreta Armalytė, taip pat ses. Jolanta, šlovintojai Kristina, Julius ir Mindaugas bei Pašaukimų sielovados komandos savanoriai Justas, Sigita, Greta, Eleonora, Eglė ir kt.
Ką nuveikėme?
Išvakarės. Susitikome Kauno kunigų seminarijoje, po susipažinimo žaidimų sekė bendra vakarienė po didingais seminarijos skliautais. Vakare Švč. Trejybės bažnyčioje klausėmės stipraus kun. Ramūno Norkaus liudijimo, po to vyko šlovinimas.
1 diena. Iš pat ryto laukė Šv. Mišios su kardinolu Sigitu Tamkevičiumi. Po pusryčių išvykome į Raudondvarį, Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčioje mūsų laukė Ramūnas ir Gerda Patinskai. Po nuoširdaus pasidalinimo pradėjome žygį pėsčiomis, ėjome į Paštuvoje įsikūrusį Šv. Juozapo ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolyną, kur išgirdome ses. Danguolės liudijimą. Po to išsiruošėmeį nakvynės vietą – kalnuotąją Vilkiją.
2 diena. Iš Vilkijos keliavome vadinamuoju „Rojaus keliu“, įsikūrusiu palei vaizdingąjį Nemuną. Vykome į Paulių kapucinų vienuolyną (Jurbarko r.), čia br. Mykolas ir kun. L. Vilėniškis aukojo šv. Mišias. Išklausėme ir charizmatiškojo br. Mykolo pašaukimo liudijimo, o vėliau buvome pakviesti į ekskursiją po įrenginėjamą vienuolyną. Popiet patraukėme į Daugodų kaimo turizmo sodybą (Raseinių r.), kur klausėmės neįtikėtino Žano Talandžio liudijimo, po jo pasinėrėme į Talentų vakaro ritmus.
3 diena. Rugpjūčio 15-osios rytą minėjome Ekologijos dieną, žygiuodami į Šiluvą (16 km) diskutavome, kaip galime prisidėti prie suvartojamų atliekų mažinimo. Pakeliui, Akstinų k., stabtelėjome pasiklausyti Jaroslavo Banevičiaus pasakojimų apie čia įkurtą Lietuvos partizanų alėją. Popiet dalyvavome rožinio apyrankių dirbtuvėse ir galiausiai patraukėme į Šiluvą. Vakare mūsų laukė Žolinės šventimas: susitaikymo pamaldos ir iškilmingos šv. Mišios Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčioje, po to – žiūrėjimas į žvaigždes ir gardusis šventinis tortas.
4 diena. Iš pat ryto skubėjome šalia Šiluvos parapijos namų pasodinti linksmąją obelį „Dzin“. Po ceremonijos išvažiavome į Palendrių Šv. Benedikto vienuolyną (Kelmės r.), ten mūsų laukė atviras t. Kazimiero liudijimas apie pašaukimą. Popiet išriedėjome į Truskavos Šventosios Dvasios bažnyčią (Panevėžio r.), po šv. Mišių mūsų laukė jaudinantis sutuoktinių Gedimino ir Daivos Vasiliauskų liudijimas apie jų šeimoje įvykusį stebuklą. Paskutinį stovyklos vakarą dalyviai užbaigė pasirinktinai: vieni maudėsi karjere, kiti dalyvavo Švč. Sakramento adoracijoje, o treti pučiant stipriems vėjams ir lydint žaibų kadriliams susirinko šlovinti prie bažnyčios.
5 diena. 5.30 val. iš Truskavos rekolekcijų namų išjudėjome į atlaidus Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje. Kelionę baigė bendri pietūs ir apyrankių gamyba, vėrėme mums svarbiausią stovyklos žodį.
Keli keliaujančios Pašaukimų stovyklos dalyviai pasidalijo savo įspūdžiais.
Povilas Dapkus, stovykloje dalyvavęs su širdies drauge, atviravo žygio metu išgyvenęs įvairias emocijas: nuo begalinio džiugesio, iki nuovargio ir susierzinimo. „Tačiau galiausiai atėjo didi ramybė“, – pažymėjo vaikinas. Jis pasakojo, kad skirtingi keliautojai padovanojo galybę įdomių istorijų, kartu pamokė ir tolerancijos bei nuolankumo.
„Stovyklos metu klausėmės daug įvairių ir įdomių liudijimų: vienuolių, kunigų, sutuoktinių, su kai kuriais teko ir asmeniškai pabendrauti. Tai padėjo tvirčiau jaustis einant link savo (santuokos) pašaukimo“, – dalijosi Povilas ir pridūrė: „Esu labai patenkintas, kad yra tokių nuostabių žmonių, kurie organizuoja šias stovyklas ir kurie prisideda, kad jauni žmonės lengviau atrastų savąjį kelią. Nepaisant visų iššūkių, labai džiaugiuosi, kad dalyvavau ir ateityje norėčiau dar dalyvauti panašioje stovykloje. Ačiū už šią nuostabią patirtį!“
Laiminta Ūsaitė pasakojo žygio metu išgyvenusi bendrystę su kitais dalyviais, Dievo artumą. „Žinoma buvo ir nuovargio (ypač dienos pabaigoje). Supratau, kad turiu džiaugtis tais dalykais, kuriuos man duoda Dievas, nes Jis viskam turi planą. Sunkiausia buvo žygiuoti sparčiai, nes programoje pasitaikydavo ir vėlavimų. Šis žygis man padėjo išsigryninti pašaukimo klausimą, džiaugiuosi, kad ėjau“, – kalbėjo Laiminta.
Martynas Asakavičius atviravo, kad 55 km įveikti nebuvo sunku. „Dar niekad tokio atstumo nebuvau ėjęs taip lengvai. Nei vienos pūslės ant kojų! Maloni draugija, smagus laikas. Įgytos patirtys sustiprino tikėjimą Dievu“, – sakė Martynas.
Tarnystė Sigitą įpareigojo nuolat matyti kitus, todėl visas buvimas stovykloje jai buvo ypač prasmingas. „Galėjau labiau pastebėti kitus vyksme. Labiausiai pastebėjau kaip komandos nariai „prasprogo“ savo idėjomis, o dalyviai – priimdami iššūkius. Supratau, kad nereikia stengtis (su)kontroliuoti visus ir visur, nes visas grožis atsiskleidžia, kai vyksmas yra čia ir dabar. Tai man yra didžiausia dovana“, – teigė Sigita.
Domantė Razulevičiūtė sakė, kad susitikimuose su įvairiais žmonėmis išsakytos mintys vėl uždegdavo širdį, kerėdavo gamtos grožis ir didybė. „Gamtos grožis vėl nustebindavo, o nuostaba nejučia pavirsdavo didžiuliu dėkingumu. Laikas, praleistas tyloje, atnešė ramybę. <…> Žygis padėjo priimti save ir sugrįžti į artimo santykio su Dievu kūrimą. Dabar esu kelio, padėsiančio atrasti savo pašaukimą, pradžioje ir šiame mano gyvenimo etape tai svarbiausia“, – sakė Domantė. Jai labiausiai įstrigo Sutaikinimo pamaldos Šiluvoje. „Nors atėjau į jas pavargusi, beveik nieko nesitikėdama, išgyvendama sumaištį, čia patyriau ramybę, nepaaiškinamą saugumą, kurį galėčiau tiksliausiai įvardinti kaip jausmą sugrįžus Namo. Supratimą, kad esu būtent ten, kur turėčiau būti“, – atviravo žygeivė Domantė.
Pašaukimų sielovados komandos savanorė Sigita Gudžiūnaitė tikino žygio metu išgyvenusi draugystės džiaugsmą sunkume. „Kai supratau, kad negalėsiu paeiti dėl atsiradusio skausmo, manimi tuoj pat buvo pasirūpinta pavežant mašina iki kito stovyklos objekto. Kai man buvo sunku dėl susikaupusios įtampos, į pagalbą atskubėjo komandos narės su masažu galvai, gaivinančiu purškikliu ir puodeliu arbatos. Kai sau kalbėjau, kad man nepavyks ir negaliu, visi padrąsino gausiais palaiminimais kelyje“, – liudijo Sigita.
Žygio dalyvis fotografas Audrius Lekavičius pasakojo, kad yra žygių, kurie reikalauja ištvermės ir jie būna „tik ėjimas“, bet Pašaukimų žygis buvo stipriai kitoks. „Šio žygio metu išgirsta frazė, kad tai nėra „tik ėjimas“, tai yra „Tikėjimas“ – šį draugišką, mielą susibūrimą pateikė visiškai kitomis spalvomis. Smagu matyti nuoširdumą, atvirumą, pabendrauti su žmonėmis, kurių, galbūt, mažiau tenka sutikti kasdieniame gyvenime. Aš džiaugiuosi, kad bent kelias dienas galėjau pabūti šiame Tikėjimo žygyje, jei galima jį taip vadinti, nes tai buvo daugiau, nei žygis“, – sakė Audrius.
