Prezidentas Gitanas Nausėda sako turintis teisę išsakyti savo politines pažiūras, tačiau pabrėžia, jog tą daro netiesiogiai.
„Aš susilaukdavau praktiškai tų pačių politinių jėgų kitokio pobūdžio priekaištų, kad aš beskonis ir bekvapis. Tai va, dabar susitaikykite su tuo, kad prezidentas turi tam tikrą politinį matymą ir išreiškia – galbūt netiesiogiai, tikrai labai netiesiogiai ir jokiu būdu ne už konkrečią partiją – savo viziją“, – interviu BNS penktadienį sakė šalies vadovas.
Valdantieji konservatoriai ir dalis politikos stebėtojų kritikuoja G. Nausėdą, kad šis Seimo rinkimuose reiškia palankumą vienai – Lietuvos socialdemokratų partijai – ir nesilaiko neutralumo.
Kiek anksčiau šį mėnesį kadenciją baigęs Valdas Adamkus teigė, jog šalies vadovas neturi dalyvauti formuojant valdančiąją daugumą po Seimo rinkimų ir apskritai „absoliučiai neturi kištis į vidaus politinius reikalus“.
– Pilietybės reikalų komisija pagaliau uždegė žalią šviesą ir po trečio bandymo leido ledo šokėjai Allison Reed siekti Lietuvos pilietybės, beliko jūsų sprendimas. Ar pasielgsite taip pat ir uždegsite žalią šviesą?
– Aš tikrai norėčiau susitikti dar kartą su šokėja, ir dabar kaip tik komanda derina terminus. Dėl jos pakankamai ilgą laiką buvimo užsienyje ir retokų sugrįžimų į Lietuvą tai nėra taip paprasta padaryti, kad susiderintų mūsų abiejų kalendoriai, bet susitikęs pirmiausia, žinoma, norėsiu įsitikinti, ar ta integracija vyksta, ar žmogus yra gebantis jau valdyti šiek tiek lietuvių kalbą.
Pilietybės komisijoje, man atrodo, jai pavyko įtikinti visus, nes balsavimas buvo pozityvus, tai labai tikiuosi, kad galėsiu tą sprendimą priimti po susitikimo su ja ir, manau, kad tai yra svarbu.
Sakyčiau, mano nuomonė ganėtinai iš esmės pasikeitė tuo metu, kai tikrai ne žodžiais, o darbais įrodė šokėjų pora, kad atstovauja Lietuvai ir atstovauja garbingai, garsina jos vardą. Tikrai matome jau labai konkrečius medalius Europos čempionate. Labai linkiu, kad šitie medaliai jiems būtų nepaskutiniai, kad būtų ir dar galbūt net svaresnių medalių ateityje.
– Prezidente, nuo rinkimų niekur nepabėgsime…
– Tai ir nereikia bėgti.
– Prezidentė Dalia Grybauskaitė atidavė savo balsą ir, kiek neįprastai, paskelbė, už ką balsavo. Ji palaikė savo buvusią patarėją, kuri varžosi su Lenkų rinkimų akcijos atstovu. Jūsų vienmandatėje identiška situacija – varžosi konservatorius ir Lenkų rinkimų akcijos atstovė, kuri figūravo „Skaidrinam“ iniciatyvoje dėl savo taip vadinamųjų „čekiukų“. Ar jūs jau apsisprendėte, kam skirstie balsą?
– Aš balsuosiu strategiškai. Taip, buvusi prezidentė Grybauskaitė gali balsuoti, juo labiau, kad čia net sunku pasakyti, ar ji tokiu būdu deklaruoja paramą partijai, ar tiesiog, kuomet kalbama apie jos buvusią bendražygę, ji daugiau išreiškė paramą konkrečiam žmogui. Bet kuriuo atveju ji turi teisę taip daryti.
Aš manau, kad susilaikysiu nuo atskleidimo, už ką ketinu balsuoti, nes, mano įsitikinimu, veikiančiam prezidentui tai yra teisinga pozicija.
– Užsiminėte apie strateginį balsavimą. Opozicinės partijos sutarė remti viena kitą ten, kur susitinka su konservatoriais. Kaip manote, ar tikrai visose apygardose, kuriose jie susiduria, yra geriau bet kas, kad tik ne konservatorius?
– Čia ne aš taip sakau, o turbūt partijos, kurios vienija jėgas ir jau galbūt žvalgosi į galimą būsimą potencialią koaliciją. Natūralu, kad jiems norisi, jog ta koalicija būtų kiek galima didesnė, kad jų pačių partijos laimėtų kiek galima daugiau balsų, tai jeigu galima neatiduoti galimai būsiančiai opozicijoje partijai balsus arba mandatus, tai tas ir yra daroma. Čia yra turbūt ne tiek kažkoks išankstinis nusistatymas konservatorių partijos atžvilgiu, kiek rinkimų strategija ir taktika.
– Komentuodamas pirmąjį turą kolegai sakėte, kad socialdemokratai „akivaizdžiai laimėjo“ rinkimus. Lieka dar antras turas, mandatų skirtumas tarp pirmos ir antros vietos ne toks ir didelis. Kodėl esate toks tikras, kad būtent socialdemokratai laimės rinkimus galiausiai?
– Aš nežinau, ar aš panaudojau žodį akivaizdžiai, bet socialdemokratai tikrai laimėjo rinkimus. Gal čia būtų pernelyg siaura žvelgti tik į tą mandatų skaičių arba skirtumą tarp procentų. Pirmiausia, kas reikšmingo atsitiko, tai iš tikrųjų iš dabartinės valdančiosios daugumos koalicijos nubyrėjo vienas koalicijos partneris, todėl suformuoti koaliciją konservatoriams su Liberalų sąjūdžiu nepakanka, net jeigu taip atsitiktų – balsų iki 71 balso daugumos tikrai pritrūktų. Todėl neabejoju, kad jiems bus labai sudėtinga suformuoti tą valdančiąją koaliciją, kadangi visi kiti partneriai yra iš centro kairės pusės ir natūraliai ieško būdų jungtis tarpusavyje ir nesidairo į dešinę.
Todėl turbūt reikia kalbėti ne tik apie tai, kiek konkreti partija surinko balsų arba kiek mandatų gavo, kiek žvelgti į tas galimas potencialias valdančiąsias koalicijas ir čia turbūt centro kairės startinės pozicijos yra kur kas geresnės net ir – šitą galima tvirtinti – dar nepasibaigus antrajam rinkimų turui.
– Nenoriu spekuliuoti, bet labai įdomi Jūsų pozicija. Jei taip nutiktų, kad galiausiai konservatoriai laimėtų rinkimus, ar laikytumėtės tos tradicijos ir kviestumėte jų atstovą bandyti sudaryti Vyriausybę? Ar vis dėlto matydamas, jog turbūt dominuos centro kairės partijos parlamente, lauktumėte, kol jos pačios susitars ir jau tada kviestumėte tą žmogų?
– Geras klausimas. Aš manau, kad įvertinčiau visas aplinkybes ir, be jokios abejonės, įvertinčiau konkrečius mandatus, kuriuos turi tiek centro kairėje esančios partijos, tiek dešinėje esančios partijos. Tačiau nelaikau principo pavesti sudaryti Vyriausybę daugiausia mandatų gavusiai partijai kažkokiu iškaltu akmenyje, juo labiau, kad to niekur ir nėra.
Verčiau turbūt reikėtų vertinti galimybes greitai suformuoti valdančiąją koaliciją, Vyriausybę, kadangi laikas nelaukia ir turi būti patvirtintas biudžetas 2025 metams. Daryti kokius nors formalius žingsnius netikint, kad tie formalūs žingsniai atves į rezultatą tokiomis geopolitinėmis ir vidaus politikos aplinkybėmis man atrodo nėra prasminga.
– Skirtingi mandatų modeliavimai ir skaičiavimai rodo, kad trijų partijų koalicijos – socialdemokratų, „valstiečių“ ir demokratų – gali neužtekti suformuoti valdančiąją daugumą. Jūs pats esate pasisakęs, kad dauguma turėtų būti tvari. Ar tokiu atveju, jeigu nepakanka mandatų, matytumėt „Nemuno aušrą“ koalicijoje?
– Aš dar nesu įsitikinęs, kad šitos jūsų dvi paminėtos partijos – Valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir partija „Vardan Lietuvos“ – iš tikrųjų susivienys po vienu stogu. Aišku, aš pernelyg nedramatizuočiau šių partijų vadovų pasisakymų, kad jie vieni su kitais nemato galimybės dirbti, bet gali iškilti kitokio pobūdžio sunkumų ir tada gali tekti žvalgytis ir į kitas partijas. Konkrečiai Liberalų sąjūdis minimas, kaip viena iš alternatyvų, kuris taip pat nedega dideliu noru eiti į koaliciją ir prisiimti tos valdančios koalicijos naštos.
„Nemuno aušra“ visada bus kažkur šalia, kaip potenciali alternatyva, tačiau šitoje vietoje, na, turbūt tektų konstatuoti, kad tas planas, kurį konservatoriai puoselėjo dar nuo vasaros, jis įgyvendintas sėkmingai, kadangi tą vakuumą, kurį norėta užpildyti kitomis partijomis, jį užima šiuo metu (Remigijaus) Žemaitaičio partija ir jos populiarumui arba jos sėkmei pirmajame rinkimų ture, nepabijokime to žodžio, pasitarnavo Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai su visa savo retorika pastaruosius keletą mėnesių.
Aš nenurašyčiau ir kitų galimybių, tokių kaip atskirų Seimo narių, kurie bus išrinkti nuo konkrečių partijų vienmandatėse apygardose. Ir tokių gali būti pakankamai nemažai. Pridėjus juos prie šių minėtųjų partijų, gali susidaryti 74 balsų dauguma.
– Bet situacija, kai „Nemuno aušra“ yra koalicijoje, Jus tenkina iš esmės?
– Aš norėčiau, kad būtų atskirta, kas yra ta „Nemuno aušra“, kaip partija, ir kas yra (Remigijus) Žemaitaitis, kaip politikas. Nematau ten daugiau žmonių, kalbančių kokius nors antisemitinius tekstus, todėl apibendrinimo, remdamasis vien Žemaitaičio retorika, aš nenorėčiau daryti. Aišku, aš tiesiog didžiosios dalies tų žmonių apskritai nepažįstu ir man sunku įsivaizduoti jų politines nuostatas, tačiau, na, noriu tikėtis, kad jie būrėsi po „Nemuno aušros“ vėliava ne dėl to, kad įtikėjo tais antisemitiniais Žemaitaičio pasisakymais, o dėl kitų priežasčių, todėl a priori šitai partijai užkabinti kokią nors etiketę, kad tai yra antisemitinė politinė jėga, na, būtų tiesiog neteisinga.
– Tai, kitaip tariant, „Nemuno aušrai“ durys į koaliciją lieka atviros, o ponui Žemaitaičiui į Vyriausybę – ne?
– Žiūrėkite, ne mes tas duris į Seimą „Nemuno aušrai“ atidarinėjame, atidarinėja tas duris rinkėjai, kurie balsuoja už ją. Jie jau jas atidarė, klausimas ar jie dar plačiau jas pravers, bet po to seks jau labai konkretūs veiksmai. Tai yra ne prezidentas, o rinkimus laimėjusios partijos suformuos valdančiąją koaliciją, ateis su savo kandidatais į ministrus pas prezidentą ir ten, be abejo, pradės veikti prezidento filtras, kaip jisai veikė ir 2019 metais, ir 2020 metais, ir dabar po prezidento rinkimų performavus Vyriausybę. Visada tas filtras veikė, kartais tikrai labai nelengva priimti sprendimus, kadangi kandidatų tai labai svarbiai pozicijai užimti yra labai nedaug ir turi rinktis tarp blogo ir blogesnio, deja, kartais tokių pasirinkimų būna, bet žiūrėsime.
Aš nenoriu dabar žvelgdamas į ateitį sakyti, kad čia bus labai blogai.
– Paminėjote, kad gali būti situacija, kad pavieniai politikai galėtų prisidėti prie valdančiosios daugumos. Patys socialdemokratai sako, kad tvaresnė koalicija, apie kurią ir jūs kalbat, yra geresnė tada, kai būna mažiau narių. Tad man įdomu: galbūt tokiu atveju geriau stabili mažuma negu chaotiška dauguma?
– Mažumai būtų labai sudėtinga veikti dabartinėmis aplinkybėmis. Taip, mes prisimename tą 2K projektą (konservatorių paramą socialdemokrato Gedimino Kirkilo Vyriausybei – BNS), kaip jisai funkcionavo. Nebuvo viskas idealu ir tuo metu, ko gero, dabar būtų dar sudėtingiau.
Todėl, aš suprantu, logiką, kad trys partijos koalicijoje geriau negu keturios, dvi geriau negu trys, nes visada egzistuoja tikimybė, kad viena iš partijų, na, pradės demonstruoti raumenis arba sieks įgyvendinti kokius nors savo tikslus ir šantažuos likusią valdančiosios koalicijos dalį, kad pasitrauks iš tos koalicijos, vadinasi, stabilumas nebūtų garantuotas, bet, na, tiesiog turėsime vadovautis realiais faktais, kiek tų mandatų bus. Ir dar kartą kartoju, kad turbūt būtų nelabai racionalu suformuoti 71 balso koaliciją, kuri po to slidinėtų ties kiekvienu posūkiu. Geriausia būtų, kad bent jau 75, dar geriau 80 ar 85 Seimo nariai suformuotų valdančiąją koaliciją ir, tikiuosi, stabiliai dirbtų.
– Prezidente, kiek, Jūsų akimis, yra realus mažumos Vyriausybės scenarijus arba apskritai pirmalaikių rinkimų scenarijus?
– Na, nesinorėtų dar nepabaigus šitų rinkimų ir nesužinojus jų rezultatų jau kalbėti apie kitus rinkimus. Taip, kartais taip atsitinka ir, na, deja, aš matau, ir kitą pavyzdį, jau tokį labai kraštutinį, iš vienos Europos Sąjungos valstybės, konkrečiai, Bulgarijos, kurioje ketveri–penkeri rinkimai taip ir neatnešė aiškaus rezultatai ir niekaip neįmanoma normali vyriausybės veikla.
Be abejo, reikia padaryti viską, kad šitokio scenarijaus išvengtume, kadangi nuostoliai – ekonominiai, socialiniai, politiniai – valstybei būtų milžiniški. Tikiu, kad tai galima bus padaryti, nes vis dėlto rinkėjas pakankamai aiškiai pasakė, ko jis šį kartą nori, kokias preferencijas kelia. Labai tikiuosi, kad esant tinkamai politinei valiai, o turbūt kiekviena partija turi natūralų interesą tapti valdančiąja, įgyvendinti savo programą, todėl, jeigu bus bent menkiausios galimybės suformuoti veikiančią valdančiąją daugumą, jos visos bus išnaudotos.
Jeigu atsitiktų taip, kad nepavyktų to padaryti, tikrai Konstitucija numato išankstinių rinkimų galimybę, bet šiandien tikrai būtų akivaizdžiai per anksti apie tai kalbėti.
– Baigiant Seimo rinkimų temą, norėčiau užduoti bendresnį klausimą. Vis sulaukiate priekaištų iš konservatorių, kad rinkimų kampanijos metu nebuvote visoms politinėms partijoms vienodai teisingas, nes preferenciją teikėte centro kairės politinėms jėgoms. Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus irgi sakė, kad šalies vadovas negali kištis, formuojant valdančiąją koaliciją. O kaip pats manote, ar prezidentas turi būt vienodai teisingas visoms politinėms jėgoms?
– Žinote, aš susilaukdavau praktiškai tų pačių politinių jėgų kitokio pobūdžio priekaištų, kad aš beskonis ir bekvapis. Tai va dabar susitaikykite su tuo, kad prezidentas turi tam tikrą politinį matymą ir išreiškia – galbūt ne tiesiogiai, tikrai labai ne tiesiogiai ir jokiu būdu ne už konkrečią partiją – savo viziją, kad centro kairioji Vyriausybė galėtų imtis darbų ir atliepti rinkėjų lūkesčius pakankamai sėkmingai. Giliau į rinkimų rezultatą aš nesikišu ir neketinu kištis.
Bet prezidentas taip pat yra veikiantis politikas, kuris, be jokios abejonės, turi savo nuomonę įvairiais gyvenimo klausimais. Ir kuomet mes kalbame apie konkrečias partijas, tai čia, žinote, aš pats jau vieną kartą apie tai kalbėjau, kad konservatorių nuoskauda, kad jų vadovas nebuvo pakviestas pokalbiui prieš pirmąjį rinkimų turą, galbūt iš dalies buvo susiję su tuo faktu, kad konservatorių partija nė dienai neužmiršdavo manęs ir vis man pateikdavo kokį nors pasiūlymą, parašydavo laišką, išreikšdavo lūkesčius arba paragindavo kažko nedaryti.
Tai, žinote, kai gauni iš konkrečios partijos tiek daugybę uždavinių ir informacijos, tai tiesą sakant pagalvoji, o ar beverta dar susitikti, kadangi viskas, atrodytų, jau išsakyta?
Su kitomis valdančiosios koalicijos partijomis – Laisvės partijos vadove, Liberalų sąjūdžio vadove – aš susitikau ir manau, kad tai buvo teisinga.
– Dar prieš pat Jūsų pirmą kadenciją buvo pasvarstymų, kad galbūt galėtumėte būti konservatorių kandidatas į prezidentus. Dabar matoma Jūsų palaikymo kryptis yra kairioji pusė. Ar tas santykis, kuris buvo ir lydėjo Jus su konservatorių partiją šią kadenciją, turėjo įtakos, kad labiau pasisakote už centro kairės politines jėgas šiuo metu?
– Aš paatvirausiu. Tiesą sakant, kažkada buvau konservatorių rinkėjas ir pakankamai ilgai. Bet šita partija turi kažkokią savybę – žmones, kurie jai simpatizuoja, padaro neutralius, o po to iš neutralių – nusistačiusius priešiškai. Tiesiog taip atsitinka ir aš galėčiau pateikti daugybę kitų žmonių pavyzdžių.
Kaip ten buvo 2019 metais, aš ketinu paskelbti knygoje. Manau, kad ta knyga kažkada 2025 metais pasirodys, todėl nenorėčiau dabar daug apie tai kalbėti.
– Šiuo metu rašote knygą?
– Taip.
– Prezidente, pakalbėkime šiek tiek apie biudžetą. Turėjote pastabų dėl neapmokestinamo pajamų dydžio (NPD), dėl per menko žvalgybos finansavimo, jūsų patarėja pasigedo sisteminio požiūrio į kelių finansavimą. Kaip įtikinsite valdančiuosius atsižvelgti į J ūsų pastabas?
– Man atrodo, kad šios partijos, kurios dabar eina į rinkimus, neišskiriant net ir valdančiosios koalicijos, nes jie taip pat supranta, kad kelių situacija yra tragiška, yra bloga. Bet turbūt viskas priklauso nuo to, kiek tos politinės valios yra realiai dalykus keisti, o ne vien tai konstatuoti ir nieko nedaryti.
Be abejo, ir ši valdančiojo koalicija sakydavo, kad pinigų keliams yra per mažai, bet prašau nurodykite šaltinius, kaip tą sumą galima būtų reikšmingai padidinti. Tai kuomet tik sakai ir nieko nedarai, tai man byloja, kad politinės valios iš esmės keisti situaciją nėra.
Labai tikiu, kad galimai kitai valdančiajai koalicijai politinės valios kelių būklei keisti atsiras daugiau. Nes čia yra klausimas ne apie tai, ar pinigų trūksta, ar pinigų netrūksta. Klausimas yra apie tai, kaip pasikeisti prioritetus, kad pinigų atsirastų daugiau. Perstumdyti biudžeto lentynėles, eilutes tam, kad aiškiai identifikavus prioritetinį uždavinį galima būtų skirti daugiau finansinių išteklių keliams. Nes čia yra labai paprasta matematika – jeigu keliams skirsime tokias sumas kaip dabar, mums siekiant kažkada ateityje ištaisyti šitą situaciją ir kelius grąžinti bent į normalią būklę, reikės trigubai daugiau lėšų negu dabar. Tai yra tiesiog protingo, racionalaus ūkininko samprotavimas. Ar dabar pasispaudus išleisti daugiau, kad sutaupytume keletą kartų daugiau lėšų ateityje, ar šito nedaryti.
– Labai trumpai – su kuo žadate kalbėtis, ar dar su šia Vyriausybe, ar jau po rinkimų su kita?
– Manau, kad su šia Vyriausybe turbūt jau nebepavyks, nes matau, kad vis dėlto biudžetas, kuris buvo parengtas, jis veikiausiai įsivaizduojamas kaip nebekeistinas. Kitaip turbūt būtų sunku suprasti, jeigu jie būtų pasirengę dideliems šito biudžeto projekto pokyčiams.
Galimas dalykas, kad, čia jūs puikiai žinote, kad dėl mūsų Konstitucijoje įrašytos Seimo rinkimų datos, labai susidaro kiekvieną kartą komplikuota situacija, kuomet nueinanti valdžia paruošia biudžeto projektą, o ateinančioji negali tiesiog per tokį trumpą laiką iš esmės jį pakeisti ir yra priversta įplaukti į naujuosius metus su senosios Vyriausybės projektu, biudžeto planu.
Tą galima padaryti, ištaisyti jau ateinančių metų eigoje ir todėl tokia praktika biudžeto peržiūrėjimo yra turbūt visiškai pateisinama. Va, ten aš ir matau galbūt pirmąją tokią progą arba galimybę pakalbėti apie kelius.
– Gynybai ketinama skirti 3,03 proc. BVP, numatyta galimybė ir skolintis. Kariuomenė norėtų 4–5 proc., verslas – 4 proc. BVP. Ar matote variantą, kur Lietuva nepaiso Mastrichto kriterijų ir išlaidas biudžete gynybai padidina dar daugiau nei šiuo metu suplanuota?
– Turime dabar tokią įdomią diskusiją, negaliu pasakyti, kad ji jau vainikavosi kokiais nors rezultatais, bet Europos Komisijoje ir Europos Vadovų Taryboje diskutuojama apie specialų gynybinių išlaidų pobūdį. Kad tos gynybinės išlaidos turi būti traktuojamos kaip ne tik konkrečios šalies, bet ir visos Europos Sąjungos prioritetas, įgyvendinant ambicingus strateginės autonomijos tikslus. Kitaip tariant, imantis daugiau atsakomybės už mūsų pačių saugumą nesitikint, kad viską išspręs Jungtinės Amerikos Valstijos. Todėl net neabejoju, kad Europos Komisijos požiūris į galimą biudžeto deficito didėjimą, būtent skiriant lėšas gynybai, būtų ganėtinai toks, sakyčiau, ne tai, kad palankus, bet neutralesnis negu tuo atveju, jeigu mes jas tiesiog skirtume pravalgymui.
Ir atsižvelkime dar į kitą aplinkybę. Kažkaip atsitinka taip, kad mes eilę metų Lietuvoje planuojama biudžeto deficitą vienokį, tuo metu jau sistemingai išeina, kad faktinis biudžeto deficitas pasibaigus metams visada būna mažesnis negu planuojamas. Tai galbūt pernelyg konservatyviai planuojame ir tam tikra dalimi atimame sau patiems galimas lėšas didesnėms išlaidoms, baimindamiesi, kad netilpsime į 3 proc. deficito rodiklį. Nors, kaip rodo patirtis, nuolat įtelpame ir dar su didele atsarga. Gal ir čia yra tam tikri rezervai, apie ką taip pat vertėtų pagalvot.
– Negaliu nepaklausti apie diviziją. Krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas sako, kad tas terminas dėl pilno divizijos operacinio pajėgumo nusistumia dėl to, jog Lietuva ėmėsi teikti prioritetą oro gynybos sistemoms. Ar turite žinių ir ar jūs taip pat manote, kad nusistumia dėl šio prioriteto?
– Ne, nusistūmė ne dėl šito prioriteto. Kadangi tankų įsigijimas – ir ten, kur buvo numatyta, tai yra Vokietijoje, „Leopard 2“ versija, ir pagal kiekį tankų – liko visiškai nepakitęs, pasikeitė jo išdėstymas laike. Tai pasikeitė dėl to, kad norima tolygiau plėtoti skirtingas ginkluotės rūšis. Manau, kad tai yra visiškai pateisinama ir protinga strategija. Tik bėda yra kita, kad mes skirdami gynybai nepakankamai lėšų, apskritai tokiu tempu judėdami visais klausimais jau stipriai įlendame į 2035, 2036 ir net 2040-uosius metus. Norint, kad viskas vyktų gerokai greičiau, reikėtų skirti gynybai minimaliai 3,5 procento, dar geriau – 4 procentus BVP, bet šiandien ir šitoje srityje, politinės valios nematome.
– Tai čia tik politinės valios klausimas?
– Vėlgi, kalbant ir apie kelius, tai yra politinės valios klausimas. Taip, iš tikrųjų tai bus nelengva padaryti ir veikiausiai net ir šiuos prioritetus reikės kažkokiu būdu sugraduoti, nes skirti ir visu milijardu daugiau keliams, ir dar vieną milijardą pridėti gynybai turbūt būtų neįmanoma ir, ko gero, reikėtų nusistatyti iš šitų dviejų prioritetų, kas yra didesnis prioritetas.
Ateityje, kuomet Europos Vadovų Taryboje jau svarstysime kitos daugiametės finansinės perspektyvos klausimą, be jokios abejonės, kovosime ir tikiu, kad išsikovosime gerokai didesnį kapšą finansų kariniam mobilumui. Ir tada karinio mobilumo lėšų sąskaita bus tikrai galimybė gerokai pasistūmėti į priekį ir kelių būklės gerinimo prasme, nors, žinoma, ne visų kelių, o tų, kurie susiję tiesiogiai su kariniu mobilumu.
Taigi, visi šitie projektai yra nepaprastai svarbūs Lietuvai ir, be jokios abejonės, čia ir pasireiškia tikroji politika arba skirtumai tarp vienos ar kitos valdančiosios koalicijos, kokius prioritetus ateidama į valdžią ji atsineša.
– Pasitikslinimui dar. Kai pareigas ėjo buvęs kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys, tuomet finansavimas siekė 2,5 proc. BVP ir jis sakė, kad prie tokio finansavimo pilną operacinį divizijos pajėgumą pavyktų pasiekti 2035 metais. Dabar gynybai finansavimas siekia daugiau negu 3 proc. BVP, suplanuoti taip pat yra 3 proc., tai kas čia įvyko, kad terminas toliau nusistumia net ir su didesniu finansavimu?
– Vėlgi, geras klausimas. Aš manau, kad kartais pačioje pradžioje nepagalvojame apie elementarius dalykus, kad divizijos kūrimas nėra tik karinis pastatas, ne tik kareiviai ir karininkai, bet kad tai yra infrastruktūra, kad tai yra reikalingi rezervai, kad tai yra reikalinga amunicija, kad yra reikalingos ginkluotės rūšys kiekvienam iš batalionų. Ir kuomet apie viską pradedi galvoti kompleksiškai, tada supranti, kad pačioje pradžioje neįtraukta tai, neįtraukta antra, neįtraukta ir trečia. Kuo toliau, taip sakant, ir konkrečiau ir giliau vertiname situaciją, tuo daugiau pamatome būtinybę pasirūpinti ir kitomis išlaidomis arba kitais dalykais ir ta pradinė suma tokiu būdu auga. Bet ne iš blogos valios, ne dėl to, kad čia kas nors nori labai išlaidauti, bet dėl to, kad atsižvelgiama į dalykus, be kurių neįmanomas nacionalinės divizijos funkcionavimas.
– L. Kasčiūnas taip pat sako, kad kitąmet oro gynybos pajėgumus rotuos trys šalys? Turbūt Nyderlandai, kas dar?
– Būtų kur kas prasmingiau kalbėti apie tai, kaip šis klausimas bus sprendžiamas NATO rėmuose. Tiesą sakant, gal ir gražu, kuomet prezidentas, premjeras, nežinau, ar dar krašto apsaugos ministras važinėja po kitų šalių sostines ir kaulija, leisiu sau panaudoti tokį terminą, rotacinių oro sistemos gynybos elementų.
Man atrodo, kad tai yra neperspektyvus modelis net pripažįstant, kad mums pavyko mūsų draugus iš Nyderlandų įtikinti, kad čia dislokuotų laikinai „Patriotą“, bet kur kas geresnė sistema yra tokia, kad NATO rėmuose sudaroma labai konkreti lentelė, su labai konkrečiais, pavyzdžiui, Baltijos valstybių poreikiais, ir tos šalys, kurios šiuo atveju yra donorės, pasižiūrėjusios į tą lentelę, sprendžia, ką jos įgali į šitą lentelę įmesti ir kokiais elementais jos gali prisidėti prie to rotacinės oro gynybos sistemų. Kai atsiranda tokia tvarka, kai atsiranda aiškus suderinimas kelių šalių arba net viso Aljanso rėmuose koordinuotai derinti pasiūlą ir paklausą, tada gimsta ne fragmentinis, o logiškas rezultatas.
Kol kas šito neturime ir todėl aš sveikinu tas pastangas, kurios jau buvo įtvirtintos Vašingtono viršūnių susitikime, kad nuo šiol rotacinę oro gynybos sistemą pradėsime įgyvendinti sistemiškai, o ne stichiškai.
– Tai konkrečių šalių neatskleisite?
– Bus ten ir jūsų minėtoji šalis, bus ten ir daugiau šalių.
– Švedija bus?
– Kol kas susilaikykime, nes tikrai, šiandien mes atsakymų į šituos klausimus dar neturime.
– Ačiū, prezidente, už jūsų laiką.
