„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 50 metų jubiliejaus minėjimas šiandien mums vėl naujai primena tiesos laisvinančią galią. Jėzaus žodžiai Evangelijoje pagal Joną „Jūs pažinsite tiesą ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32) konkrečiai atskleidė savo prasmę mūsų tautos išsilaisvinimo iš sovietinės vergijos istorijoje.
Beje, panašus fenomenas veikė ir lietuviškosios knygnešystės tradicijoje carinės Rusijos priespaudos metais. Konkreti, aiški ir drąsiai platinama žinia apie Bažnyčios gyvenimo realybę tuometinės ideologijos kontekste veikė kaip bomba. Sovietinė spauda „Kronikos“ redaktorių ir leidėją, tuomet kunigą Sigitą Tamkevičių, SJ apibūdino kaip tą, kurio vienoje rankoje buvo rožančius, o kitoje – vėzdas. Jiems vėzdas atrodė tiesa, atspindėjusi tikrąją tuometinio gyvenimo situaciją ir atskleidusi tai, ką daug žmonių jautė ir privačiai aptarinėjo.
Kas čia taip gąsdino, kad prireikė nesuskaičiuojamų kratų, suiminėjimų ir net trėmimo į Sibirą? Tai buvo savarankiško ir laisvo mąstymo pavyzdys, nepasidavęs „viešajai opinijai“ ir politkorektiškam leksikonui. Tai buvo konkretūs žmonės ir įvykiai, rodę tikrąją situaciją, o ne ideologiją.
Panašiai ir šiandien Ukrainoje žūstantys žmonės ir sprogdinami miestai kalba daug stipriau nei „specialiõsios operacijos“ burtažodžiai. Bažnyčios „Kronika“ drąsino žmones galutinai nepanirti į melo nirvaną. Ji žadino viltį, kad gali egzistuoti kitoks pasaulis, kuriame laisvė tikėti, kalbėti, veikti pagal savo sąžinę ir sveiką protą yra norma. Šiandienai tai priminimas, koks brangus yra tiesos žodis ir kaip svarbu pagal jį matuoti bei vertinti mus supančią tikrovę ir veiksmus.
Atrodo, tai neturėtų kelti jokių abejonių. Tačiau dabar turime kitą iššūkį, su kuriuo galinėjasi ir modernioji demokratija bei Vakarų pasaulis. Kvestionuojama pati tiesos samprata, kaip ir laisvė tikėti ja pagal savo supratimą ir sąžinę. Vėl visu svoriu grįžta Poncijaus Piloto klausimas, pateiktas prieš jį stovinčiam ir teisiamam Jėzui: „O kas yra tiesa?“ (Jn 18, 38). Kas tiesą nustato ir kuo ji matuojama? Ar gali būti, kad pati žmogaus prigimtis yra tiesos matas?
Žmonija nukeliavo ilgą kelią mąstydama apie tiesą kaip mus supančios tikrovės atspindį. Antikoje Sokratas pakvietė „pažinti save“, Ciceronas iškėlė idėją, kad turi egzistuoti universalusis Protas, o Platonas pirmasis istorijoje pareiškė, įstatymas yra ne stipresniojo galios išraiška, bet pasaulio tvarkos atspindys. Aristotelis prakalbo apie prigimtį, visur įžvelgdamas tikslingumą, ir sakė, kad kiekvienas žmogus ir gyvūnas yra kreipiamas prigimties.
Aristotelio ir stoikų dėka atsiranda prigimtinio įstatymo samprata – jis Romos imperijoje pradedamas suvokti kaip universalus ir nekintantis moralės dėsnis, kurį galime atskleisti per teisingą mąstymą. Tačiau ne filosofai sukūrė prigimtinį įstatymą.
Prigimtinis įstatymas nėra tarsi tarpinis rezultatas Vakarų civilizacijos raidoje. Antikos mąstytojai „prigimtiniu įstatymu“ tik įvardino visoms tautos būdingą suvokimą, kad egzistuoja tam tikri teisingumo ir žmonių tarpusavio santykių tvarkos reikalavimai, nepriklausantys nuo įstatymų leidėjo valios. Tai, kad prigimtinis įstatymas egzistuoja, rodo ir žmonijos sutarimas (nepriklausantis nuo religijos ar civilizacijos) dėl pamatinių moralės ir teisingumo principų.
Įskaitant ir sutarimą, kad iš vyro ir moters sąjungos kylantis santykis turi išskirtinę reikšmę tiek patiems žmonėms, tiek ir visai visuomenei. Todėl vyro ir moters santuoka, kaip šeimos kūrimo pagrindas, vienokia ar kitokia forma egzistavo ir tebeegzistuoja bei yra pripažįstama visose kultūrose. To, pavyzdžiui, negalima būtų pasakyti apie tos pačios lyties asmenų sąjungas.
Krikščionybė savo mokymu pratęsė senųjų Antikos mąstytojų mintis. Apaštalas Paulius pateikia visų žmonių lygybės ir vienodos vertės Dievui sampratą, atmetančią skirstymą į tikruosius (civilizuotus) žmones ir barbarus. Šv. Augustinas į prigimtinio įstatymo tradiciją įveda ribotos valstybės valdžios kompetencijos sampratą, o Šv. Tomas Akvinietis prigimtinį įstatymą pristato kaip padedantį išplėtoti prigimtyje glūdinčias galimybes.
Ir Antikos, ir krikščionybės mąstytojams prigimtinis įstatymas yra suprantamas taip, kad žmogus gali savo protu suvokti tam tikras universalias tiesas apie tai, kas iš tiesų yra gera žmogui ir kad būtina visuomenės gyvenime laikytis tam tikros tvarkos ir tam tikrų teisingumo reikalavimų. Tai reikalinga, kad ir pats žmogus turėtų galimybę tapti „geriausia savo versija“, ir visuomenė išliktų bei klestėtų.
Pavyzdžiui, pagal prigimtinio įstatymo nuostatą vaikas turi prigimtinę teisę augti su savo tėčiu ir mama (negali be itin svarbios priežasties būti nuo jų atskirtas), nes žmogaus protas suvokia, jog būtent tokios sąlygos, kai vaikas auga savo tėčio ir mamos stabilioje sąjungoje, geriausiai atitinka jo prigimtinius poreikius bei užtikrina visos visuomenės tvarumą. Tai pačiam žmogui sukuria moralinę pareigą laikytis tokios tvarkos, o valstybei atitinkamai pareigą tokią tvarką pripažinti ir gerbti priimant įstatymus.
Prigimtinis įstatymas yra ir apie tai, kad žmogus negali siekti savo laimės bet kaip, kitų asmenų ir likusios visuomenės gerovės ir ateities sąskaita. Todėl prigimtinis įstatymas nelaiko vienodai vertingais/teisingais visų žmogaus pasirinkimų. Ir nereikalauja iš visuomenės skirtingus dalykus traktuoti vienodai.
Prigimtinis įstatymas yra ir apie tai, kad žmogus negali siekti savo laimės bet kaip, kitų asmenų ir likusios visuomenės gerovės ir ateities sąskaita.
Tačiau šiandien prigimties, o tuo labiau prigimtinio įstatymo sampratos nebėra tokios savaime suprantamos. Turime reikalą su vadinamuoju „teisiniu pozityvizmu“, teigiančiu, kad įstatymo teisėtumą lemia ne prigimtis, bet „įstatymų leidėjo valios“ sąvoka. Be to, prigimtinis įstatymas suprantamas tik kaip scholastikos reliktas, trukdantis šiandienos žmogaus ir visuomenės sampratai, paremtai „pažangos ideologija“, kad viskas keičiasi, yra taku, net ir pati žmogaus prigimtis.
Dėl šios priežasties šiandienos demokratija patiria išbandymą, nes sunku suprasti, kuri tiesa yra tikroji, kas yra tiesos pagrindas, tai, kas universalu, nekeičiama ir neatimama – tai, ką Jungtinių Amerikos Valstijų kūrėjai vadino savaime suprantamomis tiesomis. Šių tiesų svarba ypač išryškėja kalbant apie žmogaus teises, nes jos kyla iš tiesos apie žmogaus prigimtį ir pasaulio tvarką.
Šiandien džiaugiamės ekologiniu sąjūdžiu, ypač tarp jaunų žmonių. Jaunimas jautriai suvokia, kad mūsų elgesyje su kūrinija yra kažkas negerai. Juk Žemė turi savo orumą ir joje yra tvarka, kurios turime paisyti ir gerbti. Taigi ekologijos reikšmė šiandien yra tiesiog neginčytina.
Tačiau kartu turime prisiminti, kad egzistuoja ir žmogaus ekologija. Egzistuoja išankstinė mumyse esanti ekosistema, kurią atpažįstame protu, esame pavaldūs tvarkai, kurią ne patys sukūrėme.
Popiežius Benediktas XVI, prieš dešimtį metų kalbėdamas šia tema Vokietijos Bundestage, sakė: „Žmogus irgi turi prigimtį, kurios turi paisyti ir kuria negali manipuliuoti, kaip nori. Žmogus yra ne tik save kurianti laisvė. Žmogus savęs nesukuria. Jis yra dvasia ir valia, bet jis taip pat yra prigimtis, o jo valia būna teisinga tik tada, kai žmogus paiso prigimties, girdi ją ir save priima kaip tokį, koks yra ir kokio jis savęs nesukūrė. Būtent taip ir tik taip įgyvendinama tikroji žmogaus laisvė.“ O tada, plėtodamas mintį apie normas, kurias matome, kad kažkokia valia jas yra įdėjusi į gamtą, klausė: „Ar tikrai beprasmiška apmąstyti, ar objektyvus protas, kuris rodosi gamtoje, nesuponuoja kūrybinio proto, Creator Spiritus?“
Kitais žodžiais tariant, ar tikrai mes objektyviai elgiamės, atmesdami kūrybinės valios pėdsakus pasaulyje ir mumyse pačiuose? Jei kalbame apie žmogaus prigimtį ir pasaulyje atrandamą užkoduotą tvarką, protas mus verčia šią tvarką atpažinti ir ją saugoti žmogaus teisių riboženkliais. Žmogaus teisės yra tiẽsos apie žmogaus asmenį.
Žmogaus teisių sintezę tam tikra prasme sudaro religinė laisvė, suprantama kaip teisė gyventi pagal savo tikėjimą ir transcendentinį asmenybės orumą. Vatikano II Susirinkimas skelbia, jog kiekvienas žmogus turi tikėjimo laisvės teisę. „Toji laisvė glūdi tame, kad visi žmonės turi būti tokie saugūs nuo pavienių asmenų, visuomeninių grupių ar bet kokios žmogiškosios valdžios prievartos, jog niekas tikėjimo srityje nebūtų nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas pagal ją skelbti bet ką privačiai arba viešai, vienas arba drauge su kitais veikdamas ir neperžengdamas teisėtų ribų.“[1]
Tačiau gilesne prasme tikėjimo laisvės tikslas yra ne kas kita, kaip asmens klestėjimas ir demokratijos apsauga. Tai vertybių įtvirtinimo žmoguje ir visuomenėje aplinka. Dėl tokios laisvės galimybės krikščionių kankiniai praliejo savo kraują.
Tikėjimo laisvės tikslas yra ne kas kita, kaip asmens klestėjimas ir demokratijos apsauga.
Bet kuris autoritarinis režimas puikiai supranta, kad religijos laisvė yra rimčiausias jo galių apribojimas. Brandi ir nuosekli tikėjimo laisvės samprata apriboja politinės valdžios galimybes kištis į piliečių – tiek tikinčių, tiek ir netikinčių – gyvenimą. Šios laisvės sukuria itin svarbias užkardas totalitarizmui įsigalėti.[2]
Krikščionys visada žvelgia į valstybę kaip į aiškiais ribas turinčią tvarką ir visada buvo įsitikinę, kad tikėjimo dalykai jau nebėra valstybės kompetencija, nes Dievas yra aukščiau ir svarbiau nei bet kuri politinė sistema. Todėl Bažnyčia kalba apie „objektyvią moralinę tvarką“.
Mes veikiame savo gyvenime pagal tai, kokį atsakymą į pamatinį prasmės klausimą turime, o priesakas būti nuosekliems skatina mus pripažinti kitų teisę tvarkytis pagal tai, ką kiti pripažįsta kaip tiesą. Taigi, tiesa yra ir tikėjimo laisvės pamatas, ir jos tikslas.
Šiandien, nors gerai suprantame tikėjimo laisvės būtinumą, susiduriame su dideliu iššūkiu – tai yra troškimu sukurti visuomenę, kurioje būtų nepriimtina viešoji diskusija moralės klausimais, apie šių pasirinkimų tikslingumą ir racionalumą. Stebimos pastangos sumenkinti viešuosius svarstymus apie tai, kokių tikslų dera siekti žmonėms, tarsi tai prieštarautų tolerancijai.
Jei tolerancijos tikslas yra tik bet ką toleruoti, tai turėtume toleruoti net ir netoleranciją. Jei svarbiausia tolerancijoje išvengti tvirtų įsitikinimų, tai nėra pagrindo kritikuoti ir netoleranciją. Mintis, kad tolerancija gali būti grindžiama vertybiškai neutraliu pagrindu, yra klaidinga.[3] Jei politinė valdžia reikalautų, kad politikos diskusijų dalyviai diskutuotų tik vertybiškai neutraliu arba, kitaip tariant, tik sekuliariu pagrindu, tai griautų tarp žmonių susikalbėjimo ir taikaus sugyvenimo galimybę.
Pamatinis skeptikų teiginys, kad yra vienintelė tiesa, jog nėra jokių tiesų, yra savyje prieštaringas. Pabrėždamas šią mintį, amerikiečių autorius Samuelis Greggas savo knygoje „Katalikybė ir laisvė“ pastebi, kad taip „plėtodami ‚doktrininio sekuliarizmo‘ principus netrukus išvysime pastangas skepticizmą ar ateizmą paversti valstybine religija. Šiame scenarijuje politinė valdžia gali pradėti reikalauti, kad kiekvienas politinių diskusijų dalyvis elgtųsi ir diskutuotų taip, tarsi Dievo nebūtų, arba, jei Dievas yra, taip, lyg šis faktas būtų niekaip nesusijęs su mūsų pasirinkimais ir veiksmais viešoje erdvėje.“[4]
Tai yra demokratinės visuomenės pavojus, kuris grasina prarasti fundamentalias sąlygas žmogaus laisvės ir asmens klestėjimui, ką turėtų užtikrinti demokratinė aplinka. Tikėjimo laisvė siekia kur kas toliau nei vien garbinimo laisvė. Ji yra demokratinės valstybės fundamentali teisė.
Šveicarų filosofas ir teologas Martin Rhonheimer atkreipia dėmesį, kad istorija jau mus išmokė vienos svarbios pamokos. Negalima sumaišyti dviejų dalykų – viešosios tiesos / proto (public reason) ir teisingo proto (right reason). Prigimtinis įstatymas yra pamatas demokratinei visuomenei atrasti tiesą ir apsispręsti už ją kaip visuomenės vertybę ne todėl, kad yra prigimtinis įstatymas, bet todėl, kad yra įrodomas teisingai organizuotame visuomeniniame debate.[5]
Štai keletas svarbių teiginių demokratijos ateičiai:
1) Jei vadovausimės idėja, kad eliminuojame iš viešojo debato tikėjimu motyvuotą mintį ar veiksmą – naikinsime demokratijos autentiškumą. Sekuliarizmas kaip idėja iš esmės negali būti privilegijuotas idėjų pasaulyje. Tai gali būti teisėtas viešojo debato platformos dalyvis, tačiau negali būti virš kitų dalyvių.
2) Jei valstybė privilegijuos tik sekuliarų argumentą, o kitus vertins kaip netoleruotinus, iš savo piliečių atims labai svarbią, moralę motyvuojančią galią, kuri palaikoma tikėjimu. Save valdančių ir moralinę atsakomybę už savo veiksmus priimančių piliečių dauguma yra demokratinės visuomenės pagrindas.
3) Demokratinė valstybė turi saugotis bet kokių totalitarizmo apraiškų, pati sąmoningai ribodama savo galias, kad neprivilegijuotų pasaulėžiūrų, neatitinkančių teisingo proto ir daugumos jos piliečių supratimo apie mus supančios tikrovės prasmę.
Galima drąsiai sakyti, kad iš esmės pagrindinė demokratijos sąlyga ir jos ateities užtikrinimas yra autentiškos tikėjimo laisvės užtikrinimas ir pagarba geriausioms žmonijos proto ir patirties išvadoms. Tikėjimo laisvė yra pamatinė laisvė todėl, kad būtent ji ryškiausiai gina tiesos ir teisingumo egzistavimą visuomenėje ir jos viešuosiuose bei politiniuose teisėkūros debatuose.
[1] Vatikano II Susirinkimas, Deklaracija apie religijos laisvę Dignitatis humanae nr. 2.
[2] Samuel Gregg. Katalikybė ir laisvė, argumentai už apribotą valdžią, laisvą ekonomiką ir religijos laisvę. VšĮ „Aštuntoji diena,“ „Iustitia et pax“ komitetas. Vilnius. 2018 m. psl. 195-196.
[3] Samuel Gregg. Katalikybė ir laisvė. psl. 212.
[4] Samuel Gregg. Katalikybė ir laisvė. psl. 217.
[5] Martin Rhonheimer. The Common Good of Constitutional Democracy: essaus in political philosophy and on Catholic social teaching. 2013, p. 241–242.
Pranešimas, skaitytas konferencijoje „50 metų po Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos pasirodymo: pamokos ir perspektyvos“
