Popiežius Pranciškus ir jo gyvenimas tapo dovana Bažnyčiai ir pasauliui. Jis buvo Dievo ženklas mūsų laikams – liudytojas, mokytojas, ganytojas. Išlydėdami jį, Bažnyčios vyriausiąjį ganytoją, į Dangiškojo Tėvo namus, nejučia apmąstome, kas įsirėžė atmintin, kas padarė giliausią įspūdį jo tarnystėje, ištikimai vykdytoje iki paskutinės dienos. Ši diena buvo nepaprasta – Velykų rytas. Jėzaus misijos žemėje kulminacija sutapo su popiežiaus Pranciškaus iškeliavimu: paskutinį kartą jis palaimino susirinkusius Šv. Petro aikštėje Vatikane ir visame pasaulyje. Popiežiaus mirtis šiuo išskirtiniu liturginiu laiku atrodo kaip Viešpaties ženklas – pamokslas be žodžių. Tarsi pats Kūrėjas primintų mums, jog esame sukurti Velykoms: šis gyvenimas veda į Prisikėlimą, į gyvenimą amžinybėje.
Viena iš svarbiausių žinių, kurias paliko Pranciškus, – krikščioniško džiaugsmo svarba šiandienos pasaulyje. Atsimename jo dažnai kartotą mintį: „Liūdnas krikščionis – blogas krikščionis.“ Neatsitiktinai net trys pagrindiniai jo dokumentai akcentuoja džiaugsmą. Pirmajame apaštališkajame paraginime Evangelii Gaudium (2013) – apie Evangelijos skelbimą šiuolaikiniame pasaulyje – popiežius kalba apie Evangelijos džiaugsmą, kylantį iš gyvo susitikimo su Kristumi. Vėlesnės – Amoris Laetitia (2016) – apie meilės džiaugsmą šeimoje – ir Gaudete et Exsultate (2018) – apie šventumą šiandienos pasaulyje – dar kartą priminė: džiaugsmas – ne tik jausmas, bet ir pašaukimas bei apsisprendimas. Dovanoti džiaugsmą kitam – tai krikščionio misijos šerdis.
Pats Pranciškus buvo šio džiaugsmo apaštalas. Matėme jį su šypsena sveikinantį piligrimus, kalbantį su žmonėmis bendrose ir privačiose audiencijose, spinduliuojantį šilumą per apaštalines keliones. Lietuva patyrė šį džiaugsmą 2018 metais, kai Šventasis Tėvas lankėsi mūsų Tėvynėje valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejaus proga.
Kitas išskirtinis jo pontifikato bruožas – paprastumas ir ypatingas dėmesys vargšams. Tai iškart bylojo ir pasirinktas vardas – Pranciškus, primenantis Asyžiaus šventąjį. Popiežius nuolat kartojo: vargšai negali būti užmiršti. Tai Kristaus priesakas mums, nuo pagalbos vargšams priklauso ir mūsų pačių tikėjimo autentiškumas. Šventasis Tėvas kukliai gyveno, nuoširdžiai bendravo, atskleisdamas tiesą: nepaprasti dalykai slypi paprastume. Vargšai gali daug ko išmokyti pasaulį, kur perteklius ir švaistymas dažnai sukliudo pažinti Kristų ir užveria žmogaus širdį.
Pats Pranciškus buvo šio džiaugsmo apaštalas.
Jo enciklikos Fratelli tutti (2020) – apie visuotinę brolystę – ir Laudato Si’ (2015) – apie rūpinimąsi bendraisiais namais – kvietė matyti žmogų ir pasaulį kaip Kūrėjo dovaną. Dievas patiki žmogui puoselėti širdies ekologiją. Atsimename garsiąją Pranciškaus metaforą apie Bažnyčią kaip karo lauko ligoninę. Vargas turi įvairias formas. Popiežius pabrėžė mintį, kad Bažnyčia turi būti pirmoji ir skubioji pagalba sužeistam žmogui, visiems atviri namai. Juk ji yra gavusi Kristaus misiją sutaikyti, gydyti ir atleisti.
Pranciškaus pontifikato šerdis – Dievo gailestingumo skelbimas. 2016-aisiais jis paskelbė neeilinius Gailestingumo metus, naujai atvėrusius Dievo Tėvo širdį šiuolaikiniam žmogui. Baigiantis Gailestingumo jubiliejui pasirodęs apaštališkasis laiškas Misericordia et Misera pabrėžė, jog gailestingumas turi būti kiekvienos bendruomenės, kiekvieno ganytojo šerdis. Pranciškus kvietė Bažnyčią eiti pas žmones, esančius sudėtingose situacijose, ir Kristaus pavyzdžiu nebijoti bendrauti su muitininkais bei nusidėjėliais, padėti žmonėms atrasti kelią į Dievą.
Šiam įgūdžiui – kalbėtis, įsiklausyti, keliauti kartu – ugdyti popiežius pabrėžė sinodiškumo svarbą. Sinodas tapo kvietimu Bažnyčiai leistis į kelionę: būti atvirai Šventosios Dvasios balsui, vieni kitų patirčiai ir taip atnaujinti savo misiją. Tai kelias, kuriuo Pranciškus kvietė mokytis įsiklausymo meno.
Tarnaudamas apaštalo Petro įpėdiniu, Pranciškus troško parodyti mums Tėvo Širdį. Jis – Šventasis Tėvas – norėjo perteikti Dangaus Tėvo meilę. Paskutinė jo enciklika Dilexit nos (2024) apie pamaldumą Švč. Jėzaus Širdžiai tapo savotišku testamentu: per Jėzaus širdį – į Tėvo širdį. Kryžiaus slėpinyje atsivėrusi Tėvo meilė buvo atspindėta ir popiežiaus Pranciškaus silpstančios sveikatos akivaizdoje. Jis norėjo save dovanoti iki galo. Net paskutinėmis dienomis, Didįjį ketvirtadienį, dar troško nuplauti kaliniams kojas.
Apaštališkajame laiške apie šv. Juozapą (2020) paminėta Patris corde– Tėvo širdimi – tampa ir jo paties gyvenimo metafora. Popiežius, kuris sakė, jog ganytojas turi „kvepėti avimis“, šiandien keliauja pas Tėvą su savo kaimenės kvapu – mūsų maldomis, atmintimi, dėkingumu. Teprimena šis kvapas Viešpačiui ir mus, vilties piligrimus, kaip skelbia šis ypatingas Jubiliejaus laikas.
Te popiežiaus Pranciškaus gyvenimas ir tarnystė mums tampa priminimu: esame pašaukti Velykoms! Esame sukurti mylinčio Tėvo Širdžiai!
