Dalinamės Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo homilija, sakyta miesto arkikatedroje Kovo 11-osios proga.
Pagunda nuleisti laisvės kartelę
Brangieji, simboliška yra tai, kad šiandien, kai minime Kovo 11-ąją, mūsų laisvės ir nepriklausomybės atkūrimo dieną, Bažnyčios liturgija mūsų apmąstymui dovanoja tekstą, kurį mes dažnai pavadiname sūnaus palaidūno istorija. Viena svarbiausių jos žinių yra apie tėvą, padalijusį turtą savo sūnums. Šio labai svarbaus teksto esmė – mūsų Dievo portretas. Čia tėvas simbolizuoja Dievą, kurio prigimtis yra duoti, nes Jis yra Meilė. O jaunesnysis sūnus reiškia mus visus, nusidėjėlius, kurie dažnai iškeliaujame į „tolimą šalį“.
Dievas mums yra dovana. Mes Jo turime patys tik tiek, kiek save atiduodame. Kuo daugiau atiduodi, tuo esi panašesnis į Tėvą. Bet duoti reiškia būti laisvam tai daryti. Todėl esi laisvas tik tiek, kiek turi savyje Dievo. Ir atvirkščiai – kuo daugiau tavyje nuodėmės, tuo labiau esi supančiotas. Laisvė yra drąsa dovanoti save. Šventasis Jonas Paulius II suformulavo principą, sakytume, „dovanos dėsnį“ – tavo būties didėja tiek, kiek jos atiduodi. Tai įvyko ir mūsų Tėvynei Lietuvai. Drąsūs žmonės padovanojo Lietuvai savo sprendimą laisvės ir nepriklausomybės gyvenimui. Daug mūsų brolių ir seserų šiam tikslui padovanojo net savo gyvybę.
Drąsūs žmonės padovanojo Lietuvai savo sprendimą laisvės ir nepriklausomybės gyvenimui.
Gerai atsimenu 1990-ųjų Kovo 11-ąją, kai visą dieną prie televizorių ekranų stebėjome karštas diskusijas Aukščiausioje Taryboje – skelbti nepriklausomybę dabar, nes kitõs tokios palankios progos gali nebebūti, ar tenkintis suverenitetu, bijant sovietų susidorojimo.
Pamenu ir tuometinio Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko profesoriaus Vytauto Landsbergio pergalingus žodžius jau visai dienai baigiantis, po balsavimo, kad Lietuvos Nepriklausomybės „Aktas priimtas. Sveikinu Aukščiausiąją Tarybą, sveikinu Lietuvą“. Koks didis džiaugsmas buvo stebėti salėje kylančią trispalvę, girdėti giedamą „Tautišką giesmę“.
Atrodo, kad tądien pats dangus buvo nusileidęs ant Lietuvos žemės. Nepaisant visų grėsmių mūsų tautai, su jos išrinktais atstovais priešakyje pakako drąsos siekti bekompromisės laisvės ir atkurti nepriklausomybę.
Su jokiais kompromisais nesitaikstanti laikysena išgelbėjo Lietuvą. Šiandien ji gelbsti ukrainiečių tautą ginant savo laisvę ir tėvynę nuo Rusijos sukelto karo. Ukrainiečiams jau ne kartą siūlyta susitaikyti su Krymo bei Donbaso praradimu, ieškoti kitų kompromisų taikai pasiekti, tačiau, remiantis ir Lietuvos patirtimi, belieka palinkėti ir toliau būti laisvės bei tiesos pavyzdžiu pasauliui ir jokiu būdu nenuleisti laisvės kartelės.
Šiandien ir mums patiems verta vėl prisiminti tą drąsą, kuria tądien degėme, nes kyla pagunda leisti laisvės kartelę žemyn jau kitose srityse: dėl šeimos sampratos, siekiant įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę ir ją prilyginti santuokai; dėl gyvybės apsaugos nuo pradėjimo akimirkos iki natūralios mirties – užuot plėtus pagalbos tinklą krizinį nėštumą patiriančioms moterims, joms siūlomas medikamentinis abortas; galiausiai, susiduriame su pagunda legalizuoti narkotines medžiagas, taigi, meluoti sau, o ypač jaunimui, kad jos yra saugios ir plačiajai visuomenei priimtinos. Visa tai daroma prisidengiant laisvės vardu.
Tačiau laisvę atsiedami nuo tiesos ir atsakomybės mes tiesiame kelius į tikrosios laisvės praradimą. Ne chaosas, kai leidžiama viskas, bet kaip tik dieviška prigimtinė tvarka ir tiesa mus išlaisvina nuo mūsų pačių silpnumo, nuodėmės, beprasmybės ir suteikia gyvenimui prasmės perspektyvą.
laisvę atsiedami nuo tiesos ir atsakomybės mes tiesiame kelius į tikrosios laisvės praradimą.
2006 m. popiežius Benediktas XVI, kalbėdamas Europos parlamento nariams, sakė: „Pagrindinis tikslas, kurio Katalikų Bažnyčia siekia tardama žodį viešojoje arenoje, yra asmens orumo apsauga bei skatinimas, todėl ji sąmoningai skiria ypatingą dėmesį principams, dėl kurių nevalia diskutuoti.
Šiandien tarp jų aiškiai išnyra šie: gyvybės nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties apsauga; šeimos natūralios struktūros – kaip santuoka pagrįstos vyro ir moters sąjungos – pripažinimas bei skatinimas ir jos gynimas nuo bandymų padaryti ją teisiškai lygiareikšmę visiškai skirtingoms sąjungos formoms, kurios iš tikrųjų jai daro žalą ir prisideda prie jos destabilizacijos, aptemdydamos jos ypatingą pobūdį bei nepamainomą socialinį vaidmenį; tėvų teisės auklėti savo vaikus apsauga.
Šie principai nėra tikėjimo tiesos, net jei jie tikėjimo ir geriau apšviečiami bei patvirtinami; jie įrašyti pačioje žmogaus prigimtyje ir todėl būdingi visai žmonijai. Tad Bažnyčios pastangos juos skatinti nėra konfesinio pobūdžio, bet skirtos visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų religinės priklausomybės. Tokios pastangos juo reikalingesnės, juo labiau šie principai neigiami ar neteisingai suprantami, nes tai yra nusižengimas tiesai apie žmogaus asmenį, rimta žaizda, daroma pačiam teisingumui.“
Nors šie klausimai savo esme nėra išskirtinai bažnytiniai, šiandien Vakaruose Bažnyčia lieka viena paskutiniųjų prigimtinę tvarką drąsiai ginančių tvirtovių, saugančių Vakarų civilizacijos pamatus, jos klasikinę kultūrą, supratimą apie žmogų ir laisvę. Ji primena ir drąsina žūtbūt atsilaikyti prieš bet kokius kompromisus su sąžine ir eksperimentus su laisvės samprata.
2014 m., kreipdamasis į Europos Parlamento narius ir visus europiečius, popiežius Pranciškus perspėjo, kad „reikia būti atsargiems, kad nenupultume į dviprasmybes, kylančias iš žmogaus teisių sąvokos klaidingo supratimo ir piktnaudžiavimo ja. Šiandien reiškiasi tendencija reikalauti vis platesnių individualių teisių – norėtųsi sakyti individualistinių, – slepiančių nuo bet kurio socialinio ir antropologinio konteksto atsietą žmogaus asmenį <…>.
Atrodo, kad su teisės sąvoka nebesiejama lygiai tokia pat esminė ir papildanti pareigos sąvoka, todėl individo teises galop imama teigti neatsižvelgiant, kad kiekvienas žmogus yra susijęs su socialiniu kontekstu, kuriame jo teisės ir pareigos yra sujungtos su kitų teisėmis ir pareigomis ir su pačiu visuomenės bendruoju gėriu.
Todėl manau, kad šiandien itin svarbu pagilinti žmogaus teisių kultūrą, kuri mokėtų individualų, arba, tiksliau, asmeninį matmenį susieti su bendrojo gėrio matmeniu <…>. Jei kiekvieno teisė darniai neorientuota į didesnį gėrį, ji galiausiai imama suvokti kaip neribota ir virsta konfliktų bei smurto šaltiniu.“
Apie šią grėsmę ne kartą įspėjo ir popiežius Benediktas XVI, didžiausiu mūsų laikmečio mąstymo iššūkiu vadinęs reliatyvizmo diktatūrą, kai nebeturime visiems galiojančių moralinių normų ir visiems priimtinos absoliučios tiesos, o taip pat nebepripažįstamas ir tiesos šaltinio – Dievo egzistavimas, todėl tik mes patys sprendžiame apie gėrį ir blogį. Ir vis dėlto dar neseniai universalus supratimas ir sutarimas, kas yra laisvė, tiesa, gėris, mus įkvėpė nepriklausomybės siekiui.
Tegul šiandienos šventė, brangus Kovo 11-osios prisiminimas, įkvepia ir mus nepasiduoti nuleistos laisvės kartelės pagundai. Būkime aktyvesni viešojoje erdvėje, politiniame, visuomeniniame gyvenime, aktyviai ir viešai puoselėkime savo pažiūras, liudykime Jėzaus Kristaus šviesą.
Iškovoję laisvę, ir toliau turime kasdien ja rūpintis. Tegyvuoja laisva Lietuva!
