Dalinamės Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo homilija švenčiant Švč. Mergelės Marijos Ėmimą į dangų Pažaislyje rugpjūčio 15 d.
Brangūs broliai ir seserys,
šiandien drauge su visa Bažnyčia švenčiame Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmę. Ši iškili proga mums primena tikėjimo slėpinį apie mūsų dangiškąją Motiną Mergelę Mariją. Bažnyčia mus moko, kad „‘apsaugota, nepalytėta jokios prigimtinės kaltės dėmės, baigusi žemiškojo gyvenimo kelią, Nekaltoji Mergelė buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos Karalienė, kad taptų panašesnė į savo Sūnų, viešpačių Viešpatį ir nuodėmės bei mirties nugalėtoją.’ Švenčiausiosios Mergelės Ėmimas į dangų yra nepakartojamas dalyvavimas jos Sūnaus prisikėlime ir būsimojo kitų krikščionių prisikėlimo anticipacija“ (KBK 966). Taigi ši iškilmė kalba apie mūsų visų laukiančią tikrovę, kurią tikimės pasiekti, – dangaus Karalystę.
Atrodo, kad pati mėgstamiausia ir dažniausiai pasitaikanti Jėzaus pamokslavimo tema buvo dangaus Karalystė, jos atėjimas. Jai atskleisti Jėzus kalbėjo palyginimais apie tinklą, pilną žuvų, apie brangų perlą, paslėptą dirvoje, apie garstyčios grūdelį, iš kurio išauga didžiulis medis ir dangaus paukščiai jame gali susisukti savo lizdus. Jai patirti Jėzus gydė ligonius, atleido nuodėmes, kvietė visus be išimties rinktis prie vaišių stalo, simbolizuojančio dangaus Karalystę, pagaliau prikėlė mirusiuosius, taip parodydamas, kad mirtis yra įveikiama Dievo galybe.
Dar įdomiau, kad Jėzus apie šią tikrovę kalbėjo ne tik kaip tą, kuri ateina laikų pabaigoje, bet ir tą, kuri jau dabar yra mūsų tarpe. Jo išmokytoje „Tėve mūsų“ maldoje sakome „Teateinie Tavo Karalystė“. Tikrai niekas nemano, kad taip besimelsdamas žmogus šaukiasi mirties. Atvirkščiai, jis šaukiasi gyvenimo, jo apstumo jau šioje žemiškoje tikrovėje. Ir, be abejo, viliasi, kad vieną dieną, kai Viešpats pasišauks, bus vertas įžengti į tą tikrovę, apie kurią apaštalas Paulius sako: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9).
Tai, kad Dievo Motina Mergelė Marija buvo paimta į dangų, natūraliai kyla iš jos vienybės su Kristumi. Marijos ištartas „taip“ slėpiningam Dievo veikimui, ištikimybė ir susivienijimas su savo Sūnumi išgelbėjimo plane lėmė jos susivienijimą ir Kristaus Prisikėlime bei Jo Žengime į dangų. Marija primena, kad žmogus, kuris vienijasi su Dievu priimdamas Jį į savo širdį, žengia į dangų jau šioje tikrovėje, žengia į amžinybę, pranokstančią mūsų vaizduotę. Jei priimame Dievo savęs dovanojimą mums, Jo besąlygišką meilę, tada ir mes galime viltis pažadu, kad paveldėsime amžinąjį gyvenimą. Apie tai mums primena ir šiandien girdėtas Dievo žodis.
Laiške korintiečiams skaitėme: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui jo atėjimo metu (1 Kor 15, 22). Žengimas į dangų yra tas atgaivinimas, Kristaus dovanojamas tiems, kurie Jam priklauso. Tačiau kaip Jam priklausyti, ką daryti, kad būčiau Jo bičiulis, kuris, pasak karaliaus Dovydo, nebus paliktas mirusiųjų buveinėje (plg. Apd 2, 27)?
Mergelės Marijos gyvenimas mums duoda keletą svarbių atsakymų. Evangelija pagal Luką pabrėžia, kad angelui apreiškus Dievo Sūnaus įsikūnijimo žinią Marija nuolankiai priima slėpiningą Dievo Motinos misiją sakydama: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Tai reiškia, kad ji, nors ir nesuprasdama, kaip tai įvyks, atsiduoda Dievo valiai, įsileisdama Jį į savo gyvenimą. Iš čia kyla Mergelės Marijos džiaugsmas: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju“ (Lk 1, 47).
Atsiduoti kam nors šiandien dažnai skamba kaip pasiduoti, save prarasti. Visi patys nori būti, pasak liaudies, „savo laimės kalviai“.
Atsiduoti kam nors šiandien dažnai skamba kaip pasiduoti, save prarasti. Visi patys nori būti, pasak liaudies, „savo laimės kalviai“. Ir vis dėlto, jei savo likimą ir laimę sudedu į Viešpaties rankas, pasak Šventojo Rašto žodžių, neliksiu apviltas. Marijos gyvenimas tai rodo. Kas atsiduoda Dievui, galiausiai atranda giliausią savo tapatybę, savąjį „aš“. Esame sukurti to, kuris mus sau patiems padovanojo ir nori parodyti mums, kad susivieniję su Juo mes atrandame giliausią gyvenimo džiaugsmo priežastį – priklausyti tam, kuris mus sukūrė ir gali mums dovanoti dangų.
Mergelė Marija nelaiko šio džiaugsmo tik sau. Ji „susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą“ (Lk 1, 39). Priežodis sako – pasidalintas džiaugsmas tampa dvigubas. Tą paliudijo aplankyta giminaitė Elzbieta, balsiai sušukusi: „Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose“ (Lk 1, 44). Tai giliausia Dievą sutikusio žmogaus misija – dalintis šio atradimo džiaugsmu su kitais. Tai pašaukimas dalintis Dievo veikimo patirtimi, dalintis įžvalga, ką reiškia gyvenimas su Dievu, dalintis savo dėmesiu ir pagalba, kaip Marija tai darė aplankydama Elzbietą. Magnificat giesmėje Marija kalba apie Viešpaties veikimo atradimą: „Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso, Jis parodo savo rankos galybę…“ (Lk 1, 50–51). Atpažinti savo Kūrėją yra žmogaus laimės priežastis. Ne veltui Elzbieta, matydama Marijos džiaugsmą, taria: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45).
Mes taip pat esame pašaukti laimei. Tą mums laiduoja mūsų tikėjimas, kalbantis apie didžią dangaus viltį. Ją reikia priimti, pasitikėti Dievu, dovanojančiu šį ir amžinąjį gyvenimą. Esame kviečiami tapti šios vilties nešėjais mūsų broliams ir seserims, dažnai išvargusiems nuo neigiamų žinių ir dažnai pasitaikančių šiandien beviltiškumo atodūsių. Susirinkę į Šventąsias Mišias mes gydome savo širdis. Galėtume sakyti, mes Šv. Mišiose repetuojame dangų ir žengiame į jį. Juk Viešpats norėjo mus čia surinkti, nežiūrėdamas mūsų socialinės padėties, mūsų praeities, mūsų nuodėmių ar baimių. Jis nori paguosti ir padrąsinti savo žodžiu, sklindančiu iš Šventojo Rašto tekstų. Jis nori save dovanoti, kai laužiame šią Eucharistinę duoną ir dalinamės ja kaip amžinybės laidu. Jis nori, kad susirinkę šioje bendrystėje patirtume Jo artumą, apie kurį yra sakęs: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20).
Čia, Pažaislio vienuolyno bažnyčioje, gerbiamas XVII a. nežinomo Flandrijos dailininko darbas – stebuklingasis Gražiosios Meilės Motinos titulo paveikslas. Mergelės Marijos atvaizdą supa nuostabių gėlių vainikas, primenantis Dievo Motinos išaukštinimą ir vainikavimą danguje. Vainiko pagrindas – meistriškai sukomponuotų dvylikos rausvų ir dviejų balkšvų rožių žiedai, savitai atspindintys šiandien girdėtus Apreiškimo knygos žodžius, skirtus Marijai: „moteris, apsisiautusi saule… o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12, 1). Te mūsų žolynai, kuriuos šiandien laikome rankose, tampa ženklu to vainikavimo, kuris kiekvienam iš mūsų skirtas už ištikimybę Viešpačiui ir norą dalintis džiaugsmo liudijimu apie dangų, mūsų laukiantį amžinojo gyvenimo uostą. AMEN.
