Dalinamės Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo žodžiu pasitinkant 2023-uosius.
Šių metų Kalėdos, netoliese vykstant karui, priminė rečiau aptariamą Jėzaus gimimo istorijos fragmentą, kai Judėjos valdovas Erodas, sužinojęs apie mūsų Gelbėtojo gimimą, susirūpino savo išlikimu valdžioje ir ėmėsi žudynių bei persekiojimo. Juozapui su ką tik pagimdžiusia Marija teko bėgti į kitą kraštą.
Galime brėžti paraleles su šiandiena. Kiek šiuo metu Ukrainoje šąlančių ir ieškančių prieglaudos, kiek moterų, kurios laukiasi didžiausioje įtampoje, netikrume arba yra priverstos gimdyti kelyje, auginti vaikus svečiose šalyse?
nežiūrint susitvenkusios tamsumos, horizonte galime matyti šviesos viltį.
Vis dėlto Šventosios Šeimos vargai visuomet byloja apie viltį, kad nežiūrint viso baisaus konteksto gimė Jėzus – pasaulio Gelbėtojas ir išgirdome suskambant dangaus kareivijos giesmę: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!” Tai yra svarbiausia Kalėdų žinia: nežiūrint susitvenkusios tamsumos, horizonte galime matyti šviesos viltį.
Yra gražiai sakoma – kuo tamsesnė naktis, tuo ryškiau spindi žvaigždės. Iš tiesų, šiemet ryškiau pamatėme daugelį svarbių dalykų. Pirmiausia, kad gyvenime esama sričių, kuriose negali būti jokių kompromisų.
Nors Vakaruose teisingai pabrėžiame bendro sutarimo ir bendruomeniškumo svarbą, vis dėlto įsitikinome, kad ne visuomet toks sutarimas įmanomas. O kartais, ginant tiesą, tenka atiduoti ir patį brangiausią turtą – gyvybę.
Šiandien ukrainiečiai išpildo Jėzaus kadaise pasakytus žodžius: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti”.
Šiandien ukrainiečiai išpildo Jėzaus kadaise pasakytus žodžius: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15, 13). Jų kova remiasi meile, didesne už patį gyvenimą.
O ir mūsų laisvės kova nėra vien tolimi pasakojimai istorijos vadovėliuose. Laisvė brangiai įgyjama, tačiau labai trapi, todėl ją saugoti reikia kasdien, net ir taikos metu.
Šiemet turėjome galimybę suprasti, kiek daug mes turime, kokie turtingi esame: ne tik savo laisve, saugumu, bendruomeniškumu, tačiau ir materialinėmis gėrybėmis, kuriomis mokame dalintis – padėti nuo karo bėgantiems maistu, rūbais, aukomis, suteikti pastogę, galimybę dirbti ir užsidirbti. Džiugu, kad mokame susitelkti geriems darbams – juk norėdami išlaikyti laisvę turime nuolat stiprinti vienybę, kuri pirmoji gelbsti užklupus pavojams.
Taip pat matome, kaip svarbu stiprinti dvasinį gyvenimą. Kaip kūną sutvirtina mankšta, taip dvasią – malda, pasninkas, susivaldymai, pasiryžimai, geri darbai. Dvasinė jėga gali kalnus kilnoti, ir net ginklų ugnis prieš ją bejėgė. Tai liudijome Sausio 13-ąją prie Vilniaus televizijos bokšto, tai stebime šiandien Ukrainoje, laĩminčioje savo dvasia, užsidegimu, vienybe.
Sunkumų akivaizdoje aiškiau matome, kas gyvenime svarbiausia: žmogiškumas, tikėjimas, viltis, meilė.
Ukrainiečių didvyriškumas pabudino mus naujam gyvenimui, kuriame laisvės ir demokratijos nebelaikome savaime suprantamomis duotybėmis, bet esame pasiryžę jas apginti konkrečiais darbais.
Sunkumų akivaizdoje aiškiau matome, kas gyvenime svarbiausia: žmogiškumas, tikėjimas, viltis, meilė. Be šių dėmenų, kaip druska atskleidžiančių ir sustiprinančių gyvenimo skonį, visa gali atrodyti prėska ir pilka.
Siekime išlaikyti viltį ir ją kasdien gaivinti darbais bei pasiryžimais. Tikėkime, kad rytojaus pasaulis gali būti gražesnis, kilnesnis – šį pažadą mums dovanojo užgimęs Jėzus, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jn 14, 6) ir kurio valdžia pranoksta visas žemiškas valdžias. Jį tikintys turi amžinąjį gyvenimą – šios vilties niekas iš mūsų negali atimti.
