Kauno arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas SJ socialiniame tinkle „Facebook” kreipiasi į tikinčiuosius kviesdamas prisiminti, kad kiekvienas iš mūsų esame kviečiami nešti ramybę kitiems. „Ramybė iš Jėzaus rankų ir šono” (Jn 20, 19–31) – kviečiame paskaityti arkivyskupo Dievo žodžio apmąstymo.
Ramybė. Nudžiugo. Ramybė. Toks prisikėlusio Jėzaus ir mokinių susitikimo fonas. Kokia skirtinga nuotaika palyginus su pirmojo ryto išgąsčiu!
Prisikėlęs Viešpats neša ir dovanoja ramybę. Ši ramybė – ne šiaip sau nurimimas, o dieviška pilnatvė, tikslas link kurio keliaujame. Jei kūrybos pradžioje „žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę“, t. y. pasaulis buvo tarsi chaose, tai pabaigoje viskas turėtų prieiti ramybę ir darną. Ją esame kviečiami nešti kitiems.
Siųsdamas savo mokinius į miestus ir kaimus Jėzus liepė: „Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: „Ramybė šiems namams!’“ O apaštalas Paulius savo laiškuose Dievą nuolat vadina jau ne galybių, ne kariuomenių, o „ramybės Dievu“. Atėjęs pro užrakintas duris ir atsistojęs viduryje Jėzus mokinimas parodė rankas ir šoną ir tarė: „Ramybė jums!“.
palaiminti, kurių matymas virto tikėjimu ir kuriems tikėjimas padėjo pamatyti daugiau, negu regėjo jų kūno akys.
Apaštalą Tomą, kurio tąkart nebuvo, po savaitės taip pat kvietė apžiūrėti rankas ir paliesti Jo šoną. Jėzus neliepė įsižiūrėti į Jo veidą, kad atpažintų savo Mokytoją, o prisiliesti prie Jo rankų ir šono. Atrodo, kad Prisikėlusiojo tapatybės kortelėje turėtų būti ne Jo veido nuotrauka, o Jo žaizdų atvaizdai.
Kadaise savo mokiniams Jėzus kalbėjo: „Daugel pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo“ ir pridėjo: „Palaimintos jūsų akys, nes mato“. O įtikėjusiam Tomui sakė: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ Iš tiesų, palaiminti, kurių matymas virto tikėjimu ir kuriems tikėjimas padėjo pamatyti daugiau, negu regėjo jų kūno akys.
