„Matau kunigo Gedimino [Jankūno] degančią širdį ir troškimą perduoti popiežiaus mintį, mūsų, kunigų, užduotį ir Romoje patirtą suvokimą, jog mums nėra kito kelio Bažnyčioje, kaip tik Sinodinis“, – sakė Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas spalio 17 d. kunigams, kurie susirinko į kiek kitokio formato – sinodinę – dvasininkų nuolatinio ugdymo konferenciją atnaujintoje arkivyskupijos didžiojoje salėje. Konferencijos vedimą arkivyskupas perdavė kunigui Gediminui Jankūnui, Lietuvos atstovui sinodiniame pasaulio parapijų kunigų susitikime, kurį popiežius Pranciškus buvo sušaukęs Romoje šių metų pavasarį.
Sinodas – ir apie kultūrą Bažnyčioje
Prieš sinodinį kunigų pasikalbėjimą ir įspūdžius iš susitikimo Romoje kunigas Gediminas Jankūnas atkreipė dėmesį, jog popiežiaus sušauktas Sinodas yra ne apie Bažnyčios mokymą ar teologiją – jis apie kultūrą Bažnyčioje, kaip joje esame.
Ši kultūra priklauso nuo mūsų kiekvieno elgsenos vieni su kitais. Tai visa mūsų laikysena – ir kalbėjimas, ir klausymas, ir reagavimas.
„Ne iš gero gyvenimo širdys užsidega ar nustoja degti“, – sakė kun. G. Jankūnas, pripažindamas, jog ir patys kunigai Bažnyčios misijoje gali būti proveržis, viltis ir džiaugsmas, tačiau gali būti ir stabdis.
Svečias priminė broliams kunigams, jog prieš 60 metų vykusio Vatikano II Susirinkimo impulsas apie tai, koks turi būti Bažnyčios santykis ir vaidmuo pasaulyje, nėra gerai apmąstytas, jo gairės gal niekada ir nebuvo mėgintos įgyvendinti, o kai kurie Bažnyčios dokumentai (kaip pažymėjo kunigas Gediminas – ir jo paties) lieka net neperskaitomi…
„Mums nereikia trečio Vatikano Susirinkimo. Mums reikia sugrįžti prie tų žodžių, kurie jau buvo pasakyti, ir pasižiūrėti, ar tikrai jie jau pasenę“, – priminė kun. G. Jankūnas.
Jis atkreipė dėmesį, jog kai kas tada Bažnyčios kryptį į atvirumą pasauliui priėmė kaip jos supasaulėjimą. Pasak prelegento, mes galime šaukti susireikšminę, jog Bažnyčia vienintelė teisi – taip, tai bus mums, bet ne pasauliui ir ne pasaulyje.
kai kur pasaulyje į bažnyčią sekmadieniais keliaujama po tris valandas arba šv. Mišias tiesiog po medžiais švenčia 5 tūkstančiai!..
„Šiandien su tuo einame į prekybvietę ir mėginame pasiūlyti tiesą, kurią verta pirkti, verta ja gyventi“, – kalbėjo svečias, minėdamas ir apie sunkumą: kam šiandien kunigas gali pasiūlyti malonę, kai daugelis gali užsidirbti, viską turėti be mūsų?
Kunigas Gediminas paatviravo ir apie skepsį, kuris gali ištikti per ilgesnį kunigo tarnystės laiką. Pasidalijo atvira savo paties patirtimi, kai teko darbuotis Panevėžio vyskupijos Sinodinio kelio koordinatoriumi, ir sakė, jog darė tai formaliai, kaip daugelį kitų darbų: reikia, tai ir darau. Be tikėjimo, jog iš to kas nors išeis… Juk kažkaip išgyvensime… Pasikeitusiose aplinkybėse, mažėjančiose parapijose, su šąlančiais žmonėmis bažnyčiose, su neateinančiomis naujomis kartomis, su brangstančiais remontais…
Popiežius klaũsė parapijų kunigų
Savo brolius kunigystėje kunigas G. Jankūnas pavadino Bažnyčios kūno „pirštais“ sąlyčiui su pasauliu, jeigu vyskupus simboliškai būtų galima pavadinti „rankomis“. Svečio, buvusio arti minėto pasaulinio klebonų susitikimo su popiežiumi, nuomone, todėl ir kilo Pranciškaus dėmesys kunigams: ar jie supranta sinodiškumo iššūkį ir kaip gali jame dalyvauti? Popiežius šitokiu būdu mėgino išgirsti parapijų kunigų balsą – ne kanclerių, generalvikarų, profesorių…
„Ilgainiui tame ūžesyje aš pradėjau girdėti, jog nepaisant visų mūsų skirtumų, yra ir kunigiškoji bendrystė, ir… yra liūdesys. Tik po kelių dienų nuotaika pradėjo lengvėti, pasigirsdavo juoko. Tai buvo ženklas, kad Šventoji Dvasia veikia, kad Ji gali įnešti į mūsų sunkumus tam tikrą jėgos, atokvėpio“, – dalijosi kun. G. Jankūnas apie beveik savaitės susitikimą.
Jis atkreipė dėmesį, jog ten išgirsti klebonų pasidalijimai buvo ne tik „europiniai“: kai kur pasaulyje į bažnyčią sekmadieniais keliaujama po tris valandas arba šv. Mišias tiesiog po medžiais švenčia 5 tūkstančiai!..
Pasak prelegento, tai didžiulis kontrastas mūsų patirtims. Pas mus pasauliečių tarnystės taip neišplėtotos, pasauliečiai kartais nepriima vieni kitų patarnavimų (pvz., pereina į tą eilę, kur Komuniją dalija būtent kunigas), taip lyg norint sustiprinti kunigų galią.
„Reikia Bažnyčios su mūsų gebėjimais ir negebėjimais, su mūsų norais ar nenorais, su mūsų supratimais / nesusipratimais – taip, kaip šeimoje. Aš supratau, kad Sinodinė Bažnyčia yra kviečiama iš salono pereiti į virtuvę – į tikrovę“, – sakė kunigas Gediminas.
Laiškas broliams
„Popiežius Pranciškus šiame susitikime labai dėkojo mums, pabrėžė, kokie esame brangūs. Pajutom tėvišką artumą, rūpestį, kad esame branginami, kad mūsų balsas svarbus, o išeidamas jis pasakė: parašiau jums laiškelį. Su įgaliojimu įteikti savo broliams kunigams. Nustebino, kad tai, kas vyko per keturias dienas, jau gyvai atsispindėjo šiame popiežiaus laiške“, – dalijosi kunigas G. Jankūnas.
Lietuvos delegatas įvykdė popiežiaus Pranciškaus prašymą – perskaitė ir perdavė broliams Kauno arkivyskupijoje Laišką, kuriame Šventasis Tėvas patikina, jog jis irgi keliauja sinodiškumo kelią, laimina visus ir meldžiasi.
