„Mūsų tėveliukas“ – šitaip šiltai, tuo pačiu vardu, kaip buvo vadinamas visų jį pažinojusių, sausio 29-osios sekmadienį paminėjime Kaune, Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčioje, gimimo 100-mečio proga vadintas monsinjoras Pranciškus Tamulevičius (1923–1947–2006).
Jis beveik 60 metų dirbo Kauno kunigų seminarijoje, eidamas įvairias, taip pat ir rektoriaus (1993–1996) pareigas, dėstė atkurtajame Vytauto Didžiojo universitete, o nuo 1953 metų iki pat mirties tarnavo ir Kauno arkikatedroje.
„Prisimename monsinjoro Pranciškaus Tamulevičiaus švento gyvenimo liudijimą ir meldžiame, kad gerasis Viešpats per jo pavyzdį drąsintų ypač jaunų žmonių širdis“, – sakė Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas Padėkos šv. Mišiose, kurias drauge koncelebravo dvasininkai, buvę jo studentais, dvasios vaikais ar tarnystės bendradarbiais.
Tai kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ, Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, tėvas Algis Baniulis SJ, kunigas Gintaras Jonikas (Šiaulių vyskupija). Patarnavo VDU KTF dekanas diakonas Benas Ulevičius bei seminaristai. Giedojo solistas Mindaugas Zimkus.
„Mes matėme gražų tikėjimo liudijimą, kaip monsinjoras Tamulevičius ėjo Kristaus palaiminimų keliu. Jo gyvenimas, drįsčiau sakyti, buvo tarsi etalonas, koks turėtų būti dvasininkas ir kaip reikia skelbti Kristų“, – sakė kardinolas S. Tamkevičius SJ savo homilijoje po paskelbtosios Evangelijos pagal Matą – Kalno pamokslo palaiminimų.
Kardinolas atkreipė dėmesį, jog P. Tamulevičius pradėjo rengtis kunigystei karo metais, o ją pradėjo, kai sovietinė prievartos mašina traiškė Bažnyčią Lietuvoje. Jaunas kunigas mažiausiai dėl to nerimavo, nes buvo apsisprendęs sekti Kristų.
„Kiekviename žmoguje jis matė Kristaus atvaizdą ir su kiekvienu elgėsi taip, lyg tai būtų ne studentas, ne eilinis katedros lankytojas, o pats Jėzus. Mums, seminaristams, jis buvo gyva, vaikščiojanti Evangelija“, – liudijo kardinolas, prisimindamas ir jo baimę būti pagirtam. Buvo nuolankus, nesiskųsdavo, kad yra neįvertintas, kad turi per daug pareigų. Jis viską darydavo su didžiausiu kruopštumu. Buvo tyros širdies. Po mirties nepaliko jokių turtų. „Mums, vyskupams ir kunigams, jo gyvenimas yra tarsi rekolekcijos, įkvepiantis liudijimas“, – sakė kardinolas.
Po šv. Mišių pasidalyta ir kitais autentiškais prisiminimais. Paminėjimą rengusios Kauno kunigų seminarijos rektorius kunigas Ramūnas Norkus, be kita, priminė, jog P. Tamulevičius buvo gyvas liudytojas, kaip sovietai elgėsi su nusavinta seminarijos bažnyčia – šventovę uždarius, monsinjoro akyse buvo sudaužyti vienuolika jos altorių.
„Nenusimink, Vytautai“, – šiuos tuometinio rektoriaus P. Tamulevičiaus padrąsinimus jaunam seminaristui prisiminė prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas. Tėveliukas penkerius metus buvo jo dvasios tėvas, kuris seminaristams buvo kilnus pavyzdys: jis visais domėdavosi, tėviškai pamokydavo, patardavo.
Įspūdį jiems darė ir nepaprastas pamaldumas, susikaupimas aukojant Mišias. Kai atkūrus Nepriklausomybę, prel. V. S. Vaičiūnas buvo paskirtas rūpintis tikybos mokytojų rengimu, jis pasikvietė į pagalbą P. Tamulevičių. Švč. Sakramento bažnyčioje, tada buvusio „Santakos“ kino teatro salėje, vos tilpdavo visi, kurie ateidavo paklausyti monsinjoro paskaitų. Be kita, prelatas priminė ir tėveliuko laidotuves Kauno arkikatedroje 2006-aisiais su daugiau kaip 100 Lietuvos kunigų, kai jis pats prakalbo apie lūkestį, jog P. Tamulevičius bus paskelbtas šventuoju.
Kauno arkivyskupijos Kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialinio buto-muziejaus vedėja Irena Petraitienė pasidalijo apie susitikimą, kai, lankantis Kaune šv. Jonui Pauliui II, kaip „Kauno dienos“ korespondentė kalbino P. Tamulevičių. Iki dabar prisimena, jog visa pokalbyje buvo „pakylėta, skaidru, lengva“. Prisiminusi keletą dramatiškų seminarijos istorijų puslapių sovietmečiu, I. Petraitienė pabrėžė kardinolo V. Sladkevičiaus ir mons. P. Tamulevičiaus dvasinį ryšį.
Apie susitikimą su P. Tamulevičiumi dar vaikystėje paliudijo buvęs arkikatedros patarnautojas Kęstutis Ignatavičius. Šis dvasininkas jį „užkrėtė tikėjimu“. K. Ignatavičius mena, kaip susikaupęs P. Tamulevičius aukodavo Mišias tuomet paaugliui labai paslaptinga atrodžiusia lotynų kalba.
„Jo tarnystė reiškėsi įvairiais būdais, pagal Dievo duotus talentus“, – sakė Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, akcentuodamas, jog jo dvasios vaikams pirmiausia imponuoja šventas gyvenimas. Šis kunigas iš tiesų gyvenęs su Kristumi ir šiandien labai reikia tokio kunigystės pavyzdžio.
Ganytojo žodžiais, tikrai turime užtariantį draugą pas Viešpatį, gerai pažįstamą daugeliui kunigų visoje Lietuvoje. Be kita, žmonės nuolat rikiuodavęsi abipus tėvelio klausyklos arkikatedroje, nuolatinėje vietoje greta Švč. Mergelės Marijos altoriaus. Vyskupas J. Ivanauskas kvietė naujai atrasti šventumo prasmę ir pradėti mons. P. Tamulevičiaus beatifikacijos procesą.
Skambanti dovana 100-mečio proga buvo solisto Mindaugo Zimkaus sugiedotos P. Tamulevičiaus kurtos giesmės.
Be pagrindinių teologijos, filosofijos disciplinų, P. Tamulevičius dėstė seminaristams ir bažnytinį giedojimą. Liudytojai sakė, jog seminarijoje tebestovi tas pats fortepijonas, prie kurio skambindavo tėvelis Tamulevičius. Jis mokėjo ir groti smuiku, o kartais skubėdavęs pavaduoti ir vargonininko arkikatedroje.
Šia proga buvo pranešta, jog Kauno kunigų seminarija kviečia teikti liudijimus apie monsinjorą PranciškųTamulevičių.
