Gegužės 29 d., šeštadienį, Kaune buvo perlaidoti Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės palaikai. Šv. Mišioms Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje vadovavo arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.
„Ši diena primena mums Dievo malonę, kai tautos kankinė Dievo tarnaitė Elena Spirgevičiūtė perlaidojama jos gimtojoje parapijoje – Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje prisimenant jos herojišką dorybę, kai išlaikiusi gyvenimo egzaminą net mirties akivaizdoje nesuabejojo dėl skaistumo dorybės išsaugojimo ir paliko mums tikėjimo liudijimą – tokios galios tikėjimo, kurio net mirtis negali įveikti“, – sakė Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas vadovaudamas šv. Mišioms šio perlaidojimo proga su pačia svarbiausia intencija: kad Viešpaties valia vieną dieną Elena Spirgevičiūtė būtų paskelbta palaimintąja.
„Kartais tiesos liudijimui reikalinga net gyvenimo auka. Taip žmogus paliudija, kad tiesa yra didesnė nei pats gyvenimas, negu laikinoji tikrovė, nes ji priklauso amžinybei, ir tiesos liudytojas tampa Dievo karalystės liudytojas. Matydami žmoguje tokias pajėgas, kad jis gali atsilaikyti prieš mirties baimę, suprantame, kad Dievas veikia – konkrečiu būdu per žmogaus gyvenimą. Mūsų tauta galėjo tuo įsitikinti per daugelio mūsų kankinių istoriją“, – kalbėjo arkivyskupas, primindamas, jog Šventasis Sostas dar 1999 m. lapkritį yra išreiškęs pritarimą pradėti Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos (arba kankinystės deklaravimo) bylą (pradėta 2000 m.) tuomečio Kauno arkivyskupo, dabar kardinolo Sigito Tamkevičiaus SJ prašymu.
Šia proga arkivyskupas Kęstutis Kėvalas priminė ir Spirgevičiūtės biografiją, kuri apima vos 20-ies metų gyvenimą, nutrūkusį 1944 m sausio 3 d., kai Elenutė apsisprendė verčiau mirti, nei padaryti nuodėmę, ir su namiškiais atsisveikino padarydama kryžiaus ženklą. Netrukus niekšiškas šūvis „užantspaudavo“ merginos tikėjimą ir dorą. Yra paliudyta, jog paskutinį kartą ji dar bandė persižegnoti. Elena Spirgevičiūtė 1957-aisiais, naikinant Kaune senąsias kapines (Vytauto prospekte), buvo perlaidota Eigulių kapinėse, o dabar sugrįžo į gimtąją Šv. Antano Paduviečio parapiją (jos tėvų namai, kur ji pasitiko mirtį, stovėjo Tvirtovės al.)
„Tai ne pabaiga, o tik pradžia“, – sakė arkivyskupas Kęstutis, pastebėdamas, jog ir šiandien Dievo tarnaitė gali būti užtarėja, pagalbininkė visų rūpesčiuose. Patirtą ypatingą jos užtarimą kviečiama paliudyti, ir tai prisidėtų prie visų laukiamos beatifikacijos bylos nagrinėjimo sėkmingos baigties.
