Kaune įvyko jaunimo akademinis rudens studijų savaitgalis „Kaip (ne)sugriauti Lietuvos?“

Praėjusį savaitgalį Kaune vyko jaunimo akademinis rudens studijų savaitgalis „Kaip (ne)sugriauti Lietuvos?“, kuris kvietė ne tik analizuoti savaitgalio temą, apmąstyti Šiluvos deklaraciją bei jos reikšmę Lietuvai, bet taip pat ir susipažinti su skirtingose srityse jau aktyviai veikiančiais ar dar tik veiklos trokštančiais bendraamžiais, vieniems kitus stiprinti ir įkvėpti tolimesniam aktyviam krikščioniškam veikimui. Savaitgalio metu iš skirtingų Lietuvos kampelių rinkosi 18–30 m. jaunimas.

Prasidedant savaitgaliui buvo trumpai prisiminta Šiluvos deklaracija, kuri yra svarbi ne tik krikščioniui, primindama fundamentalius žmogaus prigimties principus, bet ir kiekvienam doram visuomenės piliečiui, norinčiam likti tvirtam šio meto audrose. „Žmonijos patirtis rodo, kad vien tik įstatymų nepakanka sukurti geresnei visuomenei, jeigu jos nariai nepuoselėja dorybių ir vidinių moralinių nuostatų“.

Ši deklaracija primena būtinybę gerbti pamatinius asmens ir visuomenės gėrius – žmogaus gyvybę nuo jo prasidėjimo iki natūralios mirties; vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei lygiavertiškumą; prigimtinę šeimą ir tėvų teisę pagal savo dorovinius principus auklėti savo vaikus; sąžinės, religijos ir žodžio laisvę. „Tik išsaugodami šias prigimtinio gėrius galime išlikti ir klestėti.“ Valstybės įstatymai turėtų atitikti tiesą apie žmogaus prigimtį, ją saugoti, o ne keisti. O mes visi turime pareigą saugoti prigimtines žmogaus teises, puoselėti dorovę ir bendrąjį̨ gėrį̨ dėl asmens laimės, visuomenės laisvės ir Tautos ateities.

Prof. dr. Alvydas Jokubaitis (VU TSPMI) kalbėdamas apie tai, „Kaip (ne)sugriauti Lietuvos?“, kvietė į viską pažvelgti ne fragmentuotai, lyg iš atskirų istorinių momentų, o filosofiniu žvilgsniu – pamatyti visumą, kiek tai yra įmanoma. Istorija yra praeitis. Jos nepakeisi. Tačiau galima kurti ateitį. Profesorius kalbėjo apie inteligentiją kaip visuomenės sluoksnį, gyvenimo tikslą bei misiją. Žmogaus ugdymas yra kompleksinis vyksmas, apimantis ne tik protinį išsilavinimą, bet ir dvasinį augimą.

Inteligento niekada nepakeis guglas ar koks nors dirbtinis intelektas, jam pasaulio pažinimas nesusiveda tik į techniką ar metodus, kultūra nėra tik mokslas, formacija, informacijos sukaupimas ir jos perdavimas. Inteligentas supranta, kad davimas yra svarbiau negu gavimas ir pinigų uždirbimas, o noras bet kokia kaina išlikti, veikiau sunaikina negu gelbėja. Kartais atsisakant savęs galima išgelbėti kitus. Šiandien tokių inteligentų, krikščionių inteligentų maža, visuomenei jie tampa nepatrauklūs.

Lietuvą sugriauti visai nesudėtinga, bet, kita vertus, ir labai sudėtinga, nes ji laikosi piliečių mintyse, jausmuose. Šiandien patriotizmas paverčiamas pajuokos objektu vien todėl, kad ištikimybė suvokiama kaip atgyvenęs dalykas.

Lietuvą sugriauti visai nesudėtinga, bet, kita vertus, ir labai sudėtinga, nes ji laikosi piliečių mintyse, jausmuose.

Mokytojai, gydytojai, inžinieriai, ūkininkai iš viešosios nuomonės, portalų, televizijos, girdi madingas moralines ir politines idėjas, pradeda jomis patys gyventi, galiausiai atsiduria ten, kur net nenorėjo būti.

Jeigu seniau, tautinio atgimimo laikais, inteligentai būdavo priekyje, dabar juos keičia viešoji nuomonė, kuri veikia kaip ekonominė ir politinė institucija. Dabar ji bando formuoti tam tikras moralės normas. Inteligento misija buvo nugalėti gyvulišką egoizmą. Šiandien vis labiau lieka tik asmens interesai ir pasirinkimai, racionalus egoizmas (nors dabar jau neaišku, ar jis kartais netapo iracionaliu).

Jeigu leistumėme krikščioniškoms bendruomenėms ramiai veikti, pamatytumėm gražių to vaisių.

Niekas neturi geresnio recepto Lietuvai išsaugoti kaip krikščionys inteligentai. Inteligentas supranta, koks pažeidžiamas ir silpnas yra, o tai suprantant galima kovoti su visu tuo.

Taip pat profesorius kalbėjo ir apie modernybės iššūkius Lietuvos valstybei.

Savaitgalio metu lektorius dr. Vincentas Vobolevičius (ISM) kalbėdamas tema „Lietuva po rinkimų: kodėl ir vėl bus taip pat?“, supažindino seminaro dalyvius su Condorcet paradokso ir Arrow teoremos implikacija, teigiančia jog rinkėjų valios išraiška balsavimo keliu dažnai yra matematiškai neįmanoma, o demokratija visuomet yra “valdoma”. Toliau dalyviai su pranešėju pritaikė Selektorato teoriją, siekdami išsiaiškinti kelius link geresnio rinkėjų interesų atstovavimo Lietuvos politikoje.

Apžvelgus modelius kalbėta ir apie kiekvieno iš mūsų veikimą savo aplinkoje, visuomenėje, profesinėje srityje ir kt. Kaip svarbu savo profesinį pašaukimą vykdyti tinkamai, atsakingai. Dr. V. Vobolevičius taip pat pristatė ir du tyrimus apie tikėjimą šeimoje ir iš kartos į kartą perduodamas krikščioniškas vertybes, kurie be kita ko atskleidė ir jaunosios kartos dorybių ir vidinių moralinių nuostatų formavimui svarbius kertinius momentus. Tyrimo rezultatai rodo, kad tėvų tikėjimo ir jų viešo gyvenimo dermė, ypač tėvų dėl religinių įsitikinimų padaryti pasiaukojimai, patogumo, socialinio statuso ar draugų praradimai reikšmingai padidina tikimybę, kad vaikai perims tėvų religinius įsitikinimus. 

Apie nūdienos Lietuvos katalikų aktualijas ir kontraversijas kalbėjo dr. Lina Šulcienė (VDU KTF). Kalbėdama apie žmogų kaip Imago Dei, ji kėlė klausimą, ką tai reiškia būti Dievo paveikslu? Kurti žmogų pagal Dievo paveikslą reiškia kurti jį laisvą. Tačiau, ką reiškia būti kūriniu? Kas yra laisvė, tikroji laisvė? Dr. L. Šulcienė atkreipė jaunimo dėmesį į tai, kaip svarbu žvelgti giliau, ieškoti atsakymų apmąstant dalykus iš esmės: kas yra materija, o kas – forma, kas yra prigimtinės didžiadvasiškumo ir nuolankumo dorybės ir koks jų santykis su antgamtine Vilties dorybe.

Taip pat jaunimas susitikimo su Kauno vyskupu Sauliumi Bužausku, kuris trumpos ekskursijos Kauno arkivyskupijoje metu papasakojo šio pastato, žymių žmonių istorijas, priminė apie šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II bei popiežiaus Pranciškaus apsilankymus Lietuvoje, Kaune ir pačioje kurijoje, taip pat papasakojo, kaip atrodo vyskupo darbotvarkė.

Laisvalaikiu jaunimas ne tik šnekučiavosi, bet ir žaidė įvairius telkiančius, intelektualinį bei kūrybinį mąstymą skatinančius žaidimus, prisiminė bei dainavo lietuvių liaudies dainas, šoko tautinius šokius.

Pasisėmę išminties bei vienas kito palaikymo, įkvėpti ir degančiomis širdimis jaunuoliai leidžiasi eiti ir veikti savo aplinkoje, bendruomenėse, organizacijoje, studijose ir t.t.

Jaunimo rudens akademinio savaitgalio globėjas J. E. Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, bendraorganizatoriai Ateitininkų federacija, Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga, Laisvos visuomenės institutas.

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version