Katalikiškas judėjimas Italijoje jungia žmonės, nutolusius nuo Bažnyčios

ŠaltinisCNA

Visoje Italijoje veikia maldos namai, kuriems vadovauja „Ricostruttori“ („Rekonstruktoriai“) bendruomenė – katalikiškas judėjimas, skirtas nuo Bažnyčios nutolusiems žmonėms, kuriuos traukia dvasingumas, ypač Rytų meditacijos ir budizmo praktikos.

Šiuos namus 1978 m. įkūrė jėzuitas tėvas Gianas Vittorio Cappelletto (Džianas Vitorijo Kapeleto).

„Posusirinkiminiu laikotarpiu Bažnyčia susidūrė su naujų evangelizacijos ir apaštalavimo formų poreikiu, kad pasiektų nutolusius žmones“, – CNA aiškino kunigas Roberto Rondanina, Ricostruttori vyresnysis. „Tai buvo laikas, kai Europoje pradėjo plisti Rytų meditacija, hinduizmas, budizmas, Naujasis amžius…“.

„Turine gyvenęs tėvas Cappelletto stengėsi suprasti šio ‚bėgimo į Rytus‘ prasmę ir jautė poreikį ieškoti naujų dvasingumo formų, kurios būtų labiau patirtinės, artimesnės misticizmui, atviros paslapčiai, leidžiančios prisiliesti prie savo vidaus“, – dalinosi jis.

Kad tai pasiektų, tėvas Cappelletto sėmėsi įkvėpimo iš indų meistrų, iš jų mokymų perimdamas gilios krikščioniškos maldos formas, tokias kaip garsioji „Jėzaus malda“ („Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“).

„Susitikimas su Rytais jam suteikė progą iš naujo atrasti šią dvasią, kuri anksčiau buvo būdinga tik vienuolystei, ypač Ortodoksų Bažnyčioje, bet tuo metu čia nebuvo plačiai praktikuojama“, – pasakojo kunigas Rondanina.

Tuomet Cappelletto parengė visuomenei skirtą meditacijos kursą, kuris pasižymėjo tam tikrais bruožais, panašiais į Rytų meditacijos formas.

„Tai nebuvo lectio divina tipo meditacija; apimta laikysena, kvėpavimas, tyla, ir tai turėjo didelę įtaką devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje, nes tai buvo kažkas naujo“, – sakė vyresnioji.

Pasak kunigo Rondanina, kuris yra pirmasis 2009 m. mirusio įkūrėjo įpėdinis, Cappelletto „stipri intuicija“ vedė perimti iš Rytų technines disciplinas, kuriose yra tam tikrų fizinio ir psichofizinio dėmesio aspektų, ir nukreipti jas „į Kristų ir Bažnyčią“.

„Be to, – sakė jis agentūrai CNA, – tėvas Cappelletto pagilino antropologinę viziją, kurios trūksta Rytuose: žmogaus asmuo suvokiamas kaip unikali asmenybė, kurią reikia vertinti. Rytų mokyklose linkstama prie beasmenės dieviškumo patirties, kai dieviškumas manyje ir kituose yra svarbesnis už viską, kas apibrėžia asmenį. Kita vertus, Vakarų krikščioniškoje matricoje kiekvienas žmogus pats renkasi, pats kuria savo gyvenimą ir išlaiko savo unikalumą, kuris išreiškiamas ir Prisikėlimo dogma.“

Cappelletto inicijuotas judėjimas iš lūpų į lūpas pasklido po visą Italiją nuo Pjemonto iki Sicilijos. Šiandien jis pripažintas kaip visuomeninė tikinčiųjų asociacija, apimanti įvairių profesijų ir pašaukimų žmones.

Bendruomenę sudaro apie 30 kunigų, keletas pasauliečių ir apie 40 pasauliečių moterų. Iš viso yra šiek tiek mažiau nei 70 pašvęstųjų asmenų. Kunigai yra inkardinuoti savo vyskupijose, o pasauliečiai dirba išorėje – banko tarnautojais, gydytojais, tikybos mokytojais ar labdaros organizacijų darbuotojais.

Prie judėjimo taip pat prisijungė daugiau kaip 200 bendradarbių. Jie nėra įšventinti, tačiau tam tikru būdu dalyvauja bendruomenės charizmoje. „Tačiau tai daug daugiau, – aiškino kunigas Rondanina. – Mūsų namuose lankosi daugybė žmonių, juos sunku įvertinti kiekybiškai“.

Nuo pirmųjų dienų žmonės labai pasikeitė.

„Anksčiau beveik nebuvo nekrikštytų žmonių. Žmonės žinojo Bažnyčią. Šiandien randame žmonių, kurie yra toli, bet neišsikraustė vien todėl, kad niekada nebuvo arti.“

Kaip ir anksčiau, rekonstruktorių centrai siūlo metodinę evangelizacijos programą, kuri prasideda nuo meditacijos, sakralinės dimensijos suvokimo didinimo, o vėliau pateikia katalikišką mokymą.

Bendruomenės pavadinimas – „Ricostruttori“ – turi kelias skirtingas reikšmes.

„Mūsų bendruomenė yra susijusi su rankų darbu – rekonstrukcija, nes daugelis mūsų užmiesčio rekolekcijų centrų buvo rekonstruojami, – aiškino kunigas Rondanina. – Pradėjome nuo to, kad pertvarkėme seną pastatą (cascinali), kuris XX a. šeštajame dešimtmetyje buvo naudojamas kaip būstas ryžių laukuose dirbusioms moterims.“

Šis atstatymo darbas taip pat simbolizuoja žmogaus vidinį atstatymą. Filosofiją dėstančiam dvasininkui asmeninis augimas yra nuolatinė kelionė. Taip pat „norėdami išlaikyti jaunatvišką judėjimą ir neužsidaryti dogmatiškose formose, turime nuolat ieškoti“.

Dvasinis augimas, priduria kunigas, „vyksta tada, kai iš etapo, kai manai, kad radai stebuklingą lazdelę visoms savo problemoms išspręsti, iš pradinio jaunystės etapo, kai viskas atrodo rožėmis klota, pereinama į krizės etapą, kai žengiamas žingsnis į priekį. Dievo karalystė žengia į priekį būtent taip – gebėjimu pamatyti savo ribas, kartas nuo karto save perkurti, suprasti, kur suklydome, pašalinti nereikalingus dalykus, kad pasiektume esminius.“

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version