Birželio 1 d. įvyko kasmetinė Vilniaus arkivyskupijos Carito šventė „Gailestingumo (r)evoliucija“, subūrusi per 150 karitiečių ir jų šeimos narių. Šv. Juozapo kunigų seminarijos koplyčioje vykusios šv. Mišios, sveikinimo žodžiai, pranešimai ir patirta bendrystė kvietė toliau tęsti gailestingumo darbus.
„Niekada negali žinoti, kada žmogui gali prireikti kito žmogaus, gali prireikti atvirų durų, atviros širdies, pagalbos iškęsti gyvenimo sunkumą. Caritas ir yra apie tai. Todėl norisi padėkoti už tai, ką darote, kaip keičiate mūsų visuomenę, bet tuo pačiu keičiatės ir patys, perkeičiate save ir augate, turėdami darbo ar savanorystės Carite dovaną, kaip gražinate bendruomenę ir kartu stiprinate savo šeimas. Linkiu, kad visada žmonės, kuriems reikia pagalbos, ją atrastų jūsų rankų, jūsų atvirų širdžių, bendruomenės atvirų namų durų dėka“, – sveikinimo žodį tarė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.
Vilniaus arkivyskupijos Carito direktorė Audronė Kairienė kvietė peržvelgti praėjusių metų darbus ir laukiančius iššūkius. „Pastaraisiais metais augo karitiečių skaičius, stiprinome savanorystės procesus, plėtėme tarptautinį bendradarbiavimą, kuris atnešė naujų vėjų į mūsų bendruomenę, pradėjome teikti naujas paslaugas ir plėtoti naujus projektus. Nuveikta išties daug prasmingų darbų, tačiau daug jų dar laukia ateityje. Kai praėjusiais metais arkivyskupas metė iššūkį, kad Vilnius taptų gailestingumo miestu, priėmėme šį iššūkį. Tačiau reikia nepamiršti, kad Caritas ir yra apie gailestingumą – turime jį liudyti, apie tai kalbėti, rodyti savo darbais ir niekada nepamesti tikėjimo ir meilės“, – sakė A. Kairienė.
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas pabrėžė, kad gailestingumo miestui reikia stipraus dvasinio pamato: „Mūsų darbas yra statyti gailestingumo miestą ir Caritas yra dalis to gailestingumo miesto statytojų. Miestai pirmiausiai statomi nuo infrastruktūros ir pamatų. Gailestingumo pamatai yra dvasiniai pamatai, todėl, kol neturėsime stipraus dvasinio pamato, gailestingumo miestas negalės klestėti“. Arkivyskupas ragino plėsti dalyvavimą karitatyvinėse veiklose ir kartu tęsti gailestingumo darbus: „Gailestingumo miestas turi būti atspindys dangiškosios Jeruzalės žemėje. Kiekvienas darbuotojas, savanoris – esate statybininkai, todėl linkiu ir toliau statyti gailestingumo miestą“.
Vilniaus arkivyskupijos Carito kapelionas kun. Žydrūnas Vabuolas priminė, kad Caritas, kaip Dievo meilė, niekada nesibaigia: „Darbas Carite gali baigtis, bet Caritas, kaip Dievo meilė, nesibaigia. Caritas nesibaigia, kai baigi dirbti su klientu, nesibaigia, kai pareini iš darbo į savo namus, nesibaigia, kai prasideda vasara ar kai išeini atostogų. Tas Caritas, kaip Dievo meilė, patiriama ir artimui dovanojama, daranti įtaką santykiui su kiekvienu sutiktu žmogumi, tegul nesibaigia ir visada šviečia gailestingumo šviesa.“
Šventė, prasidėjusi šv. Mišiomis, kuriose girdėjome Dievo žodį apie šventąją dvasią, kuri perkeičia mūsų elgesį ir skatina nešti gerumo vėliavą, toliau persikėlė į seminarijos kiemą, kur pasitikome vasarą pasiruošę tęsti gailestingumo darbus ir kurti Vilnių – gailestingumo miestą.
