Romos Gemelli (Džemelio) ligoninėje nuo vasario 14 dieną dėl sunkumų kvėpuojant paguldytas popiežius Pranciškus kovoja su liga. Vos jis ten pateko žiniasklaidoje pasirodė žodis „papabile“, reiškiantis nuo paslaptingų prognozių iki istorinių netikėtumų.
Italų kalbos dovana popiežiškai terminijai
Italų kalba, tapusi Katalikų Bažnyčios kasdienybės dalimi, dovanojo pasauliui terminą, kuris su kiekviena konklava atgyja ir sukelia diskusijas tiek tarp dvasininkų, tiek tarp pasauliečių. „Papabile” – tai žodis, reiškiantis kardinolą, laikomą realiu kandidatu į Šv. Petro Sosto paveldėtojus.
Šis terminas, kilęs iš žodžių papa (popiežius) ir bile (galintis tapti) junginio, pirmą kartą užfiksuotas XIX amžiuje, tačiau jo reikšmė yra daug senesnė. Nors jis yra neformalus, žiniasklaida ir vatikanistai su malonumu jį vartoja prieš kiekvieną naujo popiežiaus rinkimą.
Istorinis kontekstas ir pirmieji „papabile“
Bažnyčios istorija liudija, kad popiežių rinkimai niekuomet nebuvo tik paprastas balsavimo procesas. Jie visada buvo persmelkti politinių ir teologinių intrigų. Dar viduramžiais buvo įprasta kalbėti apie tam tikrus kardinolus kaip favoritus, tačiau būtent XIX amžiuje terminas „papabile” tapo plačiai vartojamu, ypač spaudoje ir bažnytiniuose sluoksniuose. XX amžiuje, atsiradus masinei komunikacijai, šis žodis įgavo dar didesnį svorį.
Istorija rodo, kad favoritai ne visada laimi. Net ir tada, kai prognozės rodo aiškų kandidatą, konklava gali nustebinti pasaulį. Ne veltui sakoma: „Kas įeina į konklavą kaip popiežius, išeina kaip kardinolas.” Tai senas romiečių posakis, kuris puikiai iliustruoja netikėtumus, lydinčius popiežiaus rinkimus.
Žymiausi „papabile“ ir netikėti rinkimų rezultatai
Daugelis popiežių iš tikrųjų buvo laikomi favoritais, tačiau buvo ir tokių, kurių išrinkimas sukėlė nuostabą.
Išrinkti popiežiai, kurie buvo laikomi papabile:
- Benediktas XV (1914–1922) – prieš 1914 m. konklavą laikytas stipriu kandidatu, galinčiu atkurti taiką Pirmajo pasaulinio karo metu.
- Pijus XII (1939–1958) – kaip Vatikano diplomatas ir artimas Pijaus XI bendradarbis, jis buvo akivaizdus pasirinkimas.
- Jonas XXIII (1958–1963) – iš pradžių laikytas „pereinamuoju“ popiežiumi, tačiau tapo Vatikano II susirinkimo iniciatoriumi.
- Paulius VI (1963–1978) – aiškus favoritas po Jono XXIII mirties, vadovavęs Bažnyčiai svarbių reformų laikotarpiu.
- Benediktas XVI (2005–2013) – daugelio laikytas pagrindiniu kandidatu dar prieš prasidedant konklavai.
Kardinolai, kurie buvo laikomi favoritais, bet popiežiais netapo:
- Giuseppe Siri – buvo laikomas popiežiumi keliose konklavose (1958, 1963, 1978), tačiau taip ir neišrinktas.
- Carlo Maria Martini – intelektualas ir reformų šalininkas, kurį palaikė progresyvieji kardinolai.
- Jorge María Mejía – stiprus kandidatas, bet niekada negavęs pakankamai balsų.
- Francis Arinze – buvo minimas kaip pirmasis galimas Afrikos popiežius, tačiau 2005 m. rinkimuose Benediktas XVI turėjo daugiau šansų.
- Angelo Scola – 2013 m. buvo laikomas pagrindiniu Benedikto XVI įpėdiniu, o kai kurie Italijos vyskupai netgi jį iš anksto pasveikino kaip popiežių.
Netikėtas 2013 m. konklavos rezultatas
2013 m. popiežiaus rinkimai buvo vienas didžiausių netikėtumų šiuolaikinėje Bažnyčios istorijoje. Po Benedikto XVI atsistatydinimo favoritais laikyti kardinolai Angelo Scola ir Odilo Scherer. Italijos žiniasklaida jau matė Scolą kaip aiškų nugalėtoją, o kai kurie vyskupai jį iš anksto sveikino. Tačiau konklava balsavo kitaip – išrinktas buvo argentinietis Jorge Mario Bergoglio, tapęs popiežiumi Pranciškumi.
Kodėl „papabile” ne visada laimi?
Istorija rodo, kad popiežių rinkimuose didelį vaidmenį atlieka ne tik kandidato asmeninės savybės, bet ir politiniai, geografiniai bei be abejo, dvasiniai veiksniai. Kartais kardinolai nenori rinkti aiškaus favorito, nes bijo per didelės jo įtakos ar nori išlaikyti pusiausvyrą tarp skirtingų Bažnyčios grupių. Taip pat įtakos turi dvasinė nuotaika konklavos metu – balsavimai vyksta slaptai, o Šventosios Dvasios vadovavimas dažnai nuveda netikėtais keliais.
„Papabile” sąrašai ir realybė
Nors žiniasklaida ir vatikanistai prieš kiekvieną konklavą sudaro galimų kandidatų sąrašus, šie sąrašai yra tik prognozė. Istorija liudija, kad Bažnyčia dažnai pasirenka lyderį, kuris gali atrodyti netikėtas, tačiau atspindi to meto poreikius ir lūkesčius.
Viena yra aišku – popiežiaus rinkimai visada išlieka viena iš didžiausių intrigų Katalikų Bažnyčios gyvenime, o terminas „papabile” dar ilgai bus neatsiejama šių diskusijų dalis.
