Nors popiežystę galima laikyti monarchijos forma, tačiau savo įpėdinio popiežius neskiria.
1271 m. įvykiai pakeitė popiežystės istoriją. Kai po Klemenso IV mirties Šv. Petro sostas liko tuščias, italų ir prancūzų kardinolų grupės kone trejus metus (nuo 1268 m. lapkričio) niekaip nesutarė, kas turėtų būti karūnuotas kitu popiežiumi. Rinkimų teisę tuomet turėjo 24 kardinolai, iš kurių per tą laiką trys mirė, o vienas atsistatydino.
Netekę kantrybės ir pakurstyti žymaus pranciškonų vienuolio ir teologo šv. Bonaventūro, Viterbo (Italija) miestelėnai užrakino kardinolus vietiniuose Popiežių rūmuose. Jie nuardė rinkimų salės stogą, kad per jį užsispyrusiems „Bažnyčios kunigaikščiams“ galėtų nuleisti tik duonos ir vandens. Kadangi Viterbas garsėjo puikia virtuve, istorikai mėgsta juokauti, kad užsismaguriavę kardinolai neskubėjo rinkti naujo pontifiko, tad pasninko režimas turėjo juos paskubinti.
Šios ekstremalios priemonės suveikė greitai. Popiežiumi buvo išrinktas italas Teobaldas Viskontis, pasivadinęs Grigaliumi X. Būtent jis 1274 m. Prancūzijoje vykstant Liono II susirinkimui paskelbė apaštalinę konstituciją Ubi periculum, kurioje pirmą sykį paminėtas žodis „konklava“ ir nustatytos popiežiaus rinkimo taisyklės. Pagrindiniai jų akcentai (vietos uždarumas, vyksmo slaptumas, pranešimas apie rezultatus dūmais) lieka aktualūs iki šiol. Todėl be istorinio konteksto sunku yra suprasti ir šių laikų konklavos reiškinį.
Terminas „konklava“ kilo iš lotynų kalbos žodžių junginio cum clave („po raktu“), reiškiančio, kad kardinolai turi būti regimai atriboti nuo šio pasaulio, o bet kokia išorinė įtaka turi likti už durų.
Istoriškai popiežiai buvo renkami įvairiais būdais, pavyzdžiui, aklamacijomis (skanduojant kandidato vardą) ar konsensusu (derybomis sutariant dėl kandidatūros). Didėjant popiežystės svarbai, pontifiko rinkimas darėsi vis nuožmesnių kovų lauku. Popiežių iš įtakingų giminių parinkdavo imperatoriai, o tvirtindavo Romos aristokratija. Stiprindamas popiežystės ir Bažnyčios autonomiją popiežius Mikalojus II 1059 m. išleido dekretą, kuriuo išskirtinę teisę rinkti popiežių suteikė Kardinolų kolegijai.
Ši nuostata galioja iki šiol. Tai paaiškina, kodėl nauji kardinolų skyrimai susilaukia padidėjusio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. Ta prasme valdantis pontifikas turi poveikį būsimai konklavai – jo paskirti kardinolai rinks naująjį popiežių. Pavyzdžiui, šiemetinėje konklavoje dalyvaus 136 rinkikai, iš kurių 108 (80 proc.) yra popiežiaus Pranciškaus paskirti kardinolai.
Kardinolų kolegijai sunku būtų rasti atitikmenį moderniose valdymo formose. Ji nėra nei įstatymų leidžiamoji, nei vykdomoji valdžia. Savo ypatingą vaidmenį ji įgauna tik mirus popiežiui, kai vietoje jo valdo Bažnyčią (tiesa, be teisės leisti dekretus) ir renka naują pontifiką. Tik susirinkę visi, jie gali skelbti konklavos pradžią.
Jos nekantraudami dabar laukia viso pasaulio katalikai.
