Spalio 12 d. Bažnyčios liturginiame kalendoriuje pal. Karolio Akučio minėjimas.
„Visi gimsta originalais, nors miršta kaip kopijos“ – tokiais žodžiais siekti gyvenimo pilnatvės ragino palaimintasis Karolis Akutis (Carlo Acutis), pats nuėjęs neįtikėtinai įvairiapusišką ir veržlų gyvenimo kelią. Tai jauniausias iš šiųmetinių Pasaulio jaunimo dienų globėjų, tiesiai lyg strėlė nukeliavęs į Dangų būdamas vos penkiolikos.
Daugelis Karolio pomėgių suprantami ir artimi šiuolaikiniam žmogui – informacinės technologijos, sportas, gyvūnai, kelionės ir gamta. Ir žemiškais talentais, ir giliu ryšiu su Dievu apdovanotas šio palaimintojo gyvenimas ne vienam imponuoja ir atveria naują, patrauklų šventumo suvokimą.
Pal. Karolis gimė 1991 m. gegužės 3 d. Londone, kur tuo metu dėl darbo reikalų buvo apsistoję jo tėvai, tačiau tų pačių metų rugsėjį šeima grįžo gyventi į Italiją. Daug įtakos religiniam palaimintojo auklėjimui vaikystėje turėjo jo lenkė auklė, o pirmoji patyrusi teigiamą Karolio įtaką tikėjimo reikaluose buvo pamaldumu nepasižymėjusi jo mama.
Atsiminimuose ji rašė: „Tik atėjus Karoliui į mano gyvenimą, reikalai ėmė keistis. Jis nuo pat mažens buvo prisirišęs prie Jėzaus, ir šis jo santykis mane galiausiai pakeitė“. Akučių šeimoje dirbęs pagalbininkas indas Raješas taip pat ilgainiui atsivertė į katalikybę, patyręs Karolio mylintį dėmesingumą. Pastarasis dar šešerių metukų rašė Jėzui laiškus prašydamas, kad „Raješas nebūtų pasidavęs tuštybei“.
Būdamas septynerių, Karolis pagal ypatingą leidimą priėmė Pirmąją Komuniją ir nuo tos dienos kasdien dalyvavo Šv. Mišiose, prieš jas ar po jų bent trumpai pagarbindamas Švč. Sakramentą. Mamos teigimu, būtent iš kasdienių Mišių kilo visas Karolio kūrybingumas ir „gyvastingo veikimo konstruktyvumas“, Komunija jį uždegdavo meile Dievui ir žmonėms.
Karolis pasižymėjo didžiule meile Eucharistijai ir sakydavo, jog mes esame daug laimingesni už tuos žmones, kurie gyveno kartu su Jėzumi žemėje, nes jie „negalėjo maitintis Jo Kūnu ir Krauju, kaip kad mums dabar yra įmanoma. Jie neturėjo galimybės Jį garbinti Eucharistijoje, kaip kad mes galime, ir ši malda mus perkeičia, darydama į Jį panašius.“ Įkvėptas Fatimos apsireiškimų, Karolis kasdien kalbėdavo rožinį, jam labai patiko psalmės ir Valandų liturgijos maldos. Nors buvo labai jaunas, gebėdavo skirti laiko tylai ir meditacijai, sakydamas: „Melstis – tai tiesiog bendrauti su Dievu.“ Mamos liudijimu, Karolio malda buvo tiesiog nepaliaujama.
Sulaukęs mokyklinio amžiaus, Karolis pirmiausia įstojo į Milano Šv. Marcelinos seserų mokyklą, vėliau – jėzuitų licėjų. Buvo gabus, ypač matematikai ir informatikai, pareigingas, iniciatyvus, lyderiškas, labai draugiškas ir bičiuliškas. Licėjaus direktorius vėliau rašė: „Kai, praėjus keletui mėnesių po Karolio iškeliavimo į amžinybę, paklausiau Karolio klasiokų, koks jo bruožas yra labiausiai išlikęs jų atmintyje, nemaža jų dalis paminėjo būtent jo subtilų gebėjimą jau nuo pat pirmų dienų mokykloje pastebėti, kad šalia esančiam yra sunku, bei jo įsipareigojimą padėti kitiems integruotis klasėje. Dažnai jis drąsindavo kitus nenusiminti ir padėdavo neužsisklęsti savyje bei, peržengus nesaugumo zoną, priimti vienokius ar kitokius sprendimus. Daugelis jo bendraklasių liko jam dėkingi už jo gebėjimą kurti bičiuliškumą klasėje, perteikti pasitikėjimą vienas kitu bei dovanoti save neprimetant savęs kitiems ir tuo palengvinant tarpusavio bendravimą“.
„Melstis – tai tiesiog bendrauti su Dievu.“
Labiausiai bendraklasiams įstrigusios Karolio charakterio savybės buvo džiaugsmas, linksmumas, dosnumas, gebėjimas kurti ir palaikyti draugystę, susivaldymas, domėjimasis daugeliu dalykų, įskaitant politiką ir socialinį teisingumą, mandagumas, nuoširdus domėjimasis kitu, mokėjimas išklausyti. Artimųjų teigimu, Karolis taip pat turėjo stiprų humoro jausmą ir gebėdavo pajuokavimu išblaškyti susitvenkusią įtampą.
Jo mokytojai ir bendraklasiai liudijo, jog nėra matę jo supykusio, net kai būdavo erzinamas. Dar daugiau – jiems patiems supykus, atsidūrus šalia Karolio pyktis praeidavo. Klasėje niekuomet neparodydavo, jog jo šeima yra aukštos socialinės padėties, guosdavo pirmūnus, jei jie gaudavo prastesnį pažymį, mielai padėdavo mažiau gabiems mokiniams. Užstodavo silpnuosius ir atstumtuosius, buvo subtilus ir spontaniškas, dėkingas, neapsunkinantis, visuomet gerai nusiteikęs, optimistiškas net ir sunkiose situacijose. Sakė: „Jei liūdi – matai tik save, o jei džiaugiesi – žvelgi į dangų!“
Klasėje Karolis gebėdavo taktiškai ir pagarbiai atstovėti savo vertybes, nors ir būdavo vienintelis pasisakantis prieš abortus ir už skaistų gyvenimo būdą, kitas krikščioniškas dorybes. Nors dėl to patirdavo priešiškumą ar užgauliojimų, nesureikšmindavo jų ir nekreipdavo dėmesio. Drąsindavo draugus ir drauges gyventi skaisčiai, o mamai įsiminė ir tokia atostogų akimirka: „Karolio veidas staiga persimainė, ir jis, pakilęs iš savo vietos, nuskubėjo prie prižiūrėtojo jam pranešti, kad kitame baseino gale vaikinas ir mergina, abu maždaug šešiolikos metų, atsistoję bučiavosi ir glamonėjosi priešais būrelį mažų vaikų, kurie smalsiai ir sutrikę juos stebėjo. Prižiūrėtojas nuėjęs juos sudraudė, ir jie liovėsi taip elgtis. Karolis buvo toks – nepakentė vulgarumo, ypač kai tai galėjo būti papiktinimu nekaltoms sieloms.“
„Jei liūdi – matai tik save, o jei džiaugiesi – žvelgi į dangų!“
Karolis tiesiog tryško entuziazmu ir noru gyventi. Labai mėgo sportą – ypač futbolą ir slidinėjimą, taip pat lankė lauko tenisą, kovos menus, tinklinį, plaukimą, lengvąją atletiką. Pradėjęs domėtis informatika nuo devynerių metų, pats išmoko programuoti keliomis programavimo kalbomis, kurdavo ir prižiūrėdavo internetines svetaines. Mėgo žaisti kompiuterinius žaidimus, tačiau įsipareigojo tam skirti ne daugiau kaip valandą per savaitę, siekdamas išlaikyti vidinę laisvę nuo technologijų.
Karoliui labai patiko filmuoti ir fotografuoti, kurti vaizdo filmukus. Nepaprastai mylėjo ir gyvūnus – šeimoje buvo laikomi keturi šunys ir du katinai. Mėgdavo būti gamtoje, kuri jam primindavo Dievą ir Jo didybę; sykiu vykdydavo ir „švaros misijas“, surinkdamas šiukšles kalnuose ar net su akvalangu jūroje, po vandeniu.
Bene labiausiai išgarsėjęs dviejų Karolio aistrų – Eucharistijos ir informatikos – junginys yra skaitmeninė Eucharistijos stebuklų paroda. Karolis pats ieškodavo informacijos apie šiuos stebuklus ir sukūrė svetainę, dabar toliau tęsiamą jo gerbėjų rankomis – http://www.miracolieucaristici.org. Karolis savanoriškai prižiūrėjo savo parapijos ir licėjaus interneto svetaines, su didžiuliu noru ir užsidegimu savanoriavo parapijos vaikų ir jaunimo katechezių metu.
Pal. Karolis taip pat išsiskyrė meile vargšams, senyviems žmonėms – kiek sykių yra spontaniškai parnešęs pirkinius namo savo apylinkės močiutėms! Už savo santaupas pirkdavo benamiams neperšlampamus gultus ar kitų reikalingų daiktų, turėjo nusipirkęs nedidelių termosų, kuriuose nešdavo šilto maisto gyvenantiems gatvėje. Vienas didžiausių jo troškimų buvo pastatyti vargšų namus, kur jie turėtų privačios erdvės ir galėtų ramiai pasilikti savo daiktus. Tuo tarpu tėvų prašydavo nepirkti jam naujų batų ar dviračio, o geriau tuos pinigus išleisti stokojantiems.
Šis klestintis paauglys 2006 m. rugsėjo pabaigoje staiga ėmė jaustis nekaip – mama iš pradžių manė, jog tai paprasčiausias gripas. Vis tik greitai paaiškėjo, jog Karolį užklupo ūminė leukemija, dėl kurios jis išsyk buvo paguldytas į ligoninę. Patiriamus kentėjimus aukojo už popiežių ir Bažnyčią, o spalio 12 d. anksti ryte iškeliavo pas Viešpatį. Laidotuvėse dalyvavo daugybė žmonių. Kai kuriuos jo šeima matė pirmą kartą – tai buvo elgetos, benamiai, pabėgėliai ir kiti žmonės, sulaukdavę Karolio pagalbos. Viena moteris teigė, kad pasimeldusi per laidotuvių Mišias pasveiko nuo vėžio, kita – susilaukė dukros vėlyvame amžiuje. Karolio mama taip pat, praėjus lygiai ketveriems metams nuo jo mirties, būdama 44 metų amžiaus, pagimdė dvynius ir tai kaip stebuklą priskyrė savo sūnaus užtarimui.
„Viskas taip greitai praeina!.. Grožis, kuris iš tikrųjų išliks mumyse stojus Dievo akivaizdon, bus tai, kaip mes Jį ir kitus žmones mylėjome“ – sakydavo pal. Karolis, kurį palaimintuoju paskelbė popiežius Pranciškus 2020 m. spalio 10 dieną. Palaimintiesiems neįprasta apranga – džemperiu ir sportbačiais – dėmesį patraukiantis ir beveik negendantis Karolio kūnas sulaukia daugybės maldininkų jo numylėtame Asyžiuje. Lietuvoje šio gausiai malones sėjančio palaimintojo relikvijas galima aplankyti Alytaus Šv. Kazimiero bažnyčioje, kur taip pat jau fiksuojami pal. Karolio Akučio užtarimu įvykę stebuklai.
