Popiežiškosios krikščionių vienybės skatinimo tarybos pirmininkas emeritas kardinolas Walteris Kasperis (Valteris Kasperis) pareiškė, kad Vokietijos „sinodinis kelias“ yra nesėkmingas.
Vatikano II Susirinkimo atidarymo 60-ųjų metinių proga duotame interviu žurnalui „International Catholic Review Communio“ Kasperis sakė, kad Bažnyčia turės ateitį tik tuo atveju, jei toliau eis Vatikano II Susirinkimo pasirinktu sinodinės bendrystės keliu – keliu, kuriuo Vokietijos sinodiniam keliui „nepavyko eiti“.
„Bažnyčia turės ateitį tik tuo atveju, jei toliau eis Susirinkimo pramintu keliu – ne buhalteriškai, bet kūrybiškai ištikimai ir sinodalinėje bendrystėje kartu klausydamasi Dievo žodžio ir vienas kito. Mano ir kitų žmonių nuomone, vokiečių „sinodinis kelias“ sudaro įspūdį, kad ji gali ir jaučiasi turinti atrasti naują Bažnyčią ir privalo prastumti savo darbotvarkę“, – aiškino jis.
Šis Vokietijos kelias „deja, nepavyko“, sakė jis ir pridūrė: „Tai reiškia, kad aš, savo ruožtu, dar daugiau vilčių dedu į popiežiaus Pranciškaus pradėtą Pasaulinį sinodinį procesą“. Katalikų Bažnyčia turi susitelkti ne tik į save, bet ir į Evangelijos žinią bei „pasaulio žaizdas“, pabrėžė jis
Susirinkimą reikėtų vertinti ne kaip tradicijos nutraukimą, bet kaip „naują posūkį į gyvesnį ir visapusiškesnį tradicijos ir katalikybės supratimą“, – aiškino kardinolas savo interviu.
Jis priminė, kad teisingo Susirinkimo supratimo klausimas visų pirma buvo aptarinėjamas žodžiais „lūžio hermeneutika“ arba „tęstinumo hermeneutika“, tačiau norint teisingai įvertinti Susirinkimą kaip visumą, būtina gilintis į jo tekstus ir į Susirinkimo redakcinę istoriją – teologiškai sudėtingas ir daug pastangų reikalaujantis darbas, kuris vis dar tebevyksta.
Tuo pat metu Susirinkimas ir jo dokumentai tapo Bažnyčios istorijos dalimi. Popiežius Pranciškus priklausė posusirinkiminei kartai, kuri į sprendimus ir dokumentus žiūrėjo kaip į faktus, iš kurių būtina mąstyti toliau. „Ir tai kelia klausimą apie dar neaptiktą ateities potencialą, slypintį Susirinkimo tekstuose“, – pažymėjo Kasperas.
Pasak jo, Bažnyčios santykio su pasauliu klausimas turi būti permąstytas iš naujo. Atitinkamą Susirinkimo dokumentą „Gaudium et spes“ lėmė to meto „optimistinė perspektyva“, priminė Kasperis, tačiau tuo tarpu tokie įvykiai kaip sekuliarizacija ir kunigų seksualinio išnaudojimo krizė ne tik lėmė masinį pasitikėjimo Bažnyčia praradimą, bet ir išryškino „tikėjimo Dievu krizę“ – tai, kas dar nebuvo akivaizdu Susirinkimo metu, priminė kardinolas.
Vakarų pasaulyje tai buvo nebe ateistinis protestas prieš Dievą ar Dievo buvimo neigimas, bet plačiai paplitęs abejingumas Dievo klausimui. Tokioje situacijoje galiausiai bažnytinių struktūrų atnaujinimas buvo „nesvarbus daugumai žmonių ir domina tik Bažnyčios darbuotojus“, pabrėžė Kasperis.
Tai reiškė, kad, kalbant apie Dievo klausimą, posusirinkiminė teologija turi žengti „giliau, nei tai sugebėjo padaryti Susirinkimas“, ir pažvelgti į „šiuolaikinio žmogaus metafizinę benamystę“.
Atsižvelgiant į vykstančius debatus dėl Bažnyčios reformos, taip pat vertėtų dar kartą pažvelgti į tai, kas konstitucijoje apie Bažnyčią „Lumen gentium“ pasakyta apie bendrą visų tikinčiųjų kunigystę, sakė kardinolas. Susirinkimas pabrėžė pasauliečių bendrą atsakomybę, tačiau tai nereiškia, kad tarp pasauliečių katalikų ir kunigų bei vyskupų egzistuoja „konkurencija ar priešprieša“, pabrėžė jis.
