Evangelistas Morkus pasakoja apie Jėzaus viešojo gyvenimo pradžią, išryškindamas keturis svarbiausius momentus: Jėzus meldžiasi, skelbia Dievo karalystės Evangeliją, gydo ligonius ir išlaisvina demono apsėstuosius.
Jėzus dažnai meldėsi. „Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi“ (Mk 1, 35). Jėzus, Dievo Sūnus, buvo glaudžiausioje vienybėje su dangiškuoju Tėvu ir Šventąja Dvasia, bet priėmęs žmogiškąją prigimtį jis buvo toks, kaip ir mes visi. Jėzui reikėjo pabūti vienumoje su dangiškuoju Tėvu, todėl jis dažnai pasitraukdavo melstis.
Evangelistas Morkus nepasakoja, kokia buvo Jėzaus malda, tik pažymi, kad, norėdamas melstis, pasitraukdavo į nuošalią vietą. Mes galime tik spėlioti, kaip Jėzus meldėsi. Jėzaus maldoje visų pirma buvo reiškiama meilė dangaus Tėvui. Jėzus meldėsi už žmones, kuriems skelbs Evangeliją; meldėsi už visus, kurie bėgant amžiams klausysis Dievo žodžio; todėl galime drąsiai mąstyti, kad jis meldėsi ir už kiekvieną iš mūsų.
Kartą Jėzaus mokiniai paprašė, kad jų Mokytojas pamokytų juos melstis. Ta proga Jėzus mokė besimeldžiant kreiptis į Dievą kaip mūsų Tėvą: „Tėve mūsų, kuris esi danguje.“ Šioje maldoje yra sudėti svarbiausi taškai, kokia turi būti mūsų malda. Pirmučiausia mums turi rūpėti Dievo karalystės reikalai ir tik po to mūsų žemiškieji reikalai, kuriuos išreiškia kasdienės duonos, kalčių atleidimo ir pagalbos kovoje su blogiu bei nuodėme prašymai.
Jėzus skelbė Evangeliją. Morkus rašo: „Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas žodį jų sinagogose“ (Mk 1, 39). Jėzus skelbė Gerąją Naujieną ne tik sinagogose, bet ir ant Palaiminimų kalno, Tiberiados ežero pakrantėje ir visur, kur būdavo susirinkę klausytojų. „Prisiartino Dievo Karalystė, atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15).
Jėzus meldėsi už žmones, kuriems skelbs Evangeliją; meldėsi už visus, kurie bėgant amžiams klausysis Dievo žodžio; todėl galime drąsiai mąstyti, kad jis meldėsi ir už kiekvieną iš mūsų.
Evangelijoje pagal Matą randame Jėzaus kalno pamokslą (žr. Mt 5–7). Tai Jėzaus mokymo santrauka. Skaitydami Kalno pamokslą, lengvai susikuriame vaizdą, ko Jėzus mokė. Jis kvietė mylėti visus, net savo priešus ir už viską labiau rūpintis dvasiniais dalykais. „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 19–21).
Jėzus gydė sergančiuosius. Evangelijoje randame daug pasakojimų, kaip jis gydė raupsuotus, paralyžiuotus, neregius ir kitomis ligomis sergančius žmones. Garsas apie šiuos išgydymus sklido po visą Galilėją ir traukė žmones pamatyti bei pasiklausyti naujai pasirodžiusio pranašo, kuris galbūt yra ilgai lauktas Mesijas. Evangelistas Morkus pasakoja: „Įkandin sekė didelė minia iš Galilėjos. <…> Atvyko daugybė žmonių, kurie buvo girdėję apie jo darbus. Mat jis buvo daugelį pagydęs, ir visi, ką tik vargino ligos, veržėsi norėdami prisiliesti“ (Mk 3, 7–10).
Jėzus išlaisvindavo demono apsėstuosius žmones. Po prisikėlimo, siųsdamas mokinius į pasaulį skelbti Evangelijos, Jėzus kalbėjo: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“ (Mk 16, 15.17–18).
Apmąstydami Jėzaus gyvenimo svarbiausius momentus, ryžkimės būti gerais jo mokiniais, branginančiais maldą ir Dievo žodį, ir leiskimės būti išgydomi, visų pirma iš dvasinių ligų ir piktosios dvasios veikimo. Tuomet mumyse išsipildys Jėzaus žodžiai: „Kas seka manimi, nevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12).
