Birželio 24 d. buvo išskirtinė Kauno arkivyskupijos bendruomenei. Šių metų arkivyskupijos globėjo Šv. Jono Krikštytojo šventėje, praėjus 9-eriems metams, kai 2013-aisiais buvo įsteigta Šv. Jono Pauliaus II parapija Šilainių mikrorajone, bendruomenei buvo paskelbta apie arkivyskupo dekretu steigiamą naują – Giraitės Šventosios Šeimos – parapiją.
Be to, šventėje, kaip ir kasmet, už tarnystes, tikėjimo ir gyvenimo liudijimą įteikti apdovanojimai aukščiausiu arkivyskupijos garbės ženklu – Šiluvos Dievo Motinos medaliu. Taip pat paskelbti ir įteikti nauji skyrimai kunigams. Dalinamės Kauno arkivyskupo emerito, kardinolo Sigito Tamkevičiaus mintimis Jono Krikštytojo šventės proga.
Šiandien yra Jono Krikštytojo šventė. Jonas Krikštytojas mums kauniečiams, ypač yra brangus, nes jis – mūsų arkivyskupijos globėjas. Tai proga pamąstyti ne tik apie Jono Krikštytojo gyvenimą bei misiją, bet ir apie savo, apie mūsų visų misiją dabartinėje Bažnyčioje.
Ką mūsų amžiuje galima pasimokyti iš žmogaus, gyvenusio prieš du tūkstančius metų ir besimaitinusio skėriais ir lauko bičių medumi? Pabandykime artimiau susipažinti su žmogumi, kurį angelas šitaip apibūdino: „Daugelis džiaugsis jo gimimu, nes jis bus didis Viešpaties akyse“.
Žmonijos išganymo plane veikia ne tik Dievas, bet palikta vietos ir žmogui. Ateidamas į šį pasaulį, Dievas pakvietė Mariją, kad jinai sutiktų tapti Jėzaus motina ir pagalbininke išganymo istorijoje. Panašią misiją Dievas paskyrė Jonui: ruošti žmones ir parodyti jiems pasaulio Gelbėtoją. Šią misiją Jonas puikiai atliko, kviesdamas žmones daryti atgailą ir parodydamas ateinantį Jėzų Kristų: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes“.
Iš Jono Krikštytojo, tikriausiai, nesimokinsime jo itin kieto gyvenimo būdo, tačiau galime pasimokinti gyvenimo nepaversti alaus ir degtinės gėrimu. Tikriausiai, už savo įsitikinimus, kaip Jonas Krikštytojas, nepadėsime galvos po budelio kirviu, tačiau galime nebūti minkštakūniais, kuriuos madų ir pramogų verslo kūrėjai ne kartą vedžioja po moralines pelkes.
Jonas Krikštytojas primena, kad kiekvienas Kristaus mokinys privalo žinoti, kokią misiją jam Dievas yra paskyręs šioje žemėje ir ją vykdyti. Ta misija nebūtinai privalo būti kažkokie ypatingi darbai, tačiau kiekvienas į Kristų tikintis žmogus turi tarnauti kitiems žmonėms: tėvai – savo šeimai, kunigai – parapijai, valdininkai – piliečiams ir t.t. Mes nepadarysime to, ką padarė Jonas, daugybę Izraelio sūnų atversdamas į Viešpatį, bet mes galime gerai liudyti Jėzų Kristų ir tuo liudijimu paskatinti nuo Dievo nutolusius žmones susimąstyti, kad, galbūt, verta įsileisti Dievą į savo gyvenimą, jei tas Dievas padeda žmogui mylėti kitus.
Šiandienė Bažnyčia supama mirties kultūra alsuojančio pasaulio nebijo jokių negandų, nes ji remiasi į mirusį ir prisikėlusį Viešpatį. Tačiau mes, šitos Bažnyčios sūnūs ir dukros, esame atsakingi, kokį jos veidą mato nūdienos žmonės, kurie yra Dievui abejingi, o kartais net priešiški. Mūsų misija yra kažkuo panaši į Jono Krikštytojo misiją – parodyti Kristų mūsų dienų žmonėms, pasinėrusiems į malonumų ir naudos ieškojimą ir dažnai kenčiantiems dėl klaidingų pasirinkimų.
Evangelistas Lukas apie Joną Krikštytoją yra parašęs: „Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešojo pasirodymo Izraeliui dienos“. Dykumoje Jonas ruošėsi savo misijai. Ten niekas nekliudė jam bendrauti su Dievu ir apmąstyti savo pašaukimą. Iš dykumos atėjęs prie Jordano Jonas kvietė savo laiko žmones daryti atgailą ir laukti ateinančio Mesijo.
Mūsų laiko žmonėms trūksta „dykumos“ – tylos ir maldos laiko; jie nuolat skuba, jų mintis užpildo dienos įvykiai ir rūpesčiai, televizija ir internetas, ir dėl to nelieka vietos maldai ir susimąstymui apie pačius svarbiausius dalykus – Dievą ir gyvenimo prasmę. Švęsdami Jono Krikštytojo šventę, pabūkime jo artumoje ir iš jo pasimokykime, ko labiausiai reikia mums visiems, kurie nesame abejingi Tėvynės ir Bažnyčios reikalams. Kadangi šiandieniame pasaulyje beveik nieko negali padaryti pusėtini ir drungni tikėjime žmonės, prašykime vieni kitiems Šventosios Dvasios dovanų, kad patys augtume Kristaus meilėje ir ją liudytume savo darbais.
