Pranašas Izaijas turėjo regėjimą – matė soste sėdinį Viešpatį ir išsigando, kad išvydęs Dievo veidą turėsiąs mirti. Tačiau jis nemirė, bet tapo Dievo pasiuntiniu. „Tada išgirdau Viešpaties balsą: „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“ O aš atsiliepiau: „Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6, 8). Izaijas ištikimai vykdė pranašo misiją, perspėdamas tautiečius dėl nuodėmių, kviesdamas atsiversti ir gyvenimą patikėti Dievui.
Laiške korintiečiams apaštalas Paulius pasakoja, kaip buvo pašauktas tapti Dievo pagalbininku – skelbti Evangeliją: „Visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man. Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią. Bet Dievo malone esu, kas esu, ir jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia“ (1 Kor 15, 8–10).
Paulius buvo uolus fariziejus ir net persekiojo pirmuosius Jėzaus sekėjus, tačiau Dievo planuose šis krikščionių persekiotojas tapo pačiu uoliausiu Jėzaus mokiniu, nešusiu pagonims Evangelijos šviesą.
Evangelistas Lukas pasakoja, kaip trys Galilėjos žvejai – Petras, Jokūbas ir Jonas – buvo Jėzaus pakviesti palikti tinklus ir tapti žmonių žvejais. „Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi.“ Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį“ (Lk 5, 10–11).
Penktojo eilinio metų sekmadienio Mišių skaitiniai kalba apie tai, kad Dievui reikia pagalbininkų. Izaiją pakviečia dvasinio regėjimo metu, Pauliui apsireiškia prie Damasko vartų, kai šis vyksta suimti krikščionių, o tris mokinius pasirenka ant Galilėjos ežero kranto iš paprastų žvejų tarpo.
Tėvų, kaip Dievo pagalbininkų, vaidmuo ypač svarbus mūsų laikais.
Prieš žengdamas į dangų Jėzus siuntė savo mokinius į pasaulį tęsti jo pradėtos misijos. Pasirodęs Vienuolikai, Jėzus tarė: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 15–16). Jau trečią tūkstantmetį Jėzaus kviečiami pagalbininkai visame pasaulyje skelbia Evangeliją ir buria krikščionių bendruomenę.
Kalbėdami apie Jėzaus pagalbininkus, visų pirma mintyje turime apaštalų įpėdinius – vyskupus ir jų pagalbininkus kunigus. Tačiau ne tik jie yra Dievo pagalbininkai; kartais net svarbesni už juos yra tėvai, kurie savo vaikams perduoda tikėjimo lobį.
Tėvų, kaip Dievo pagalbininkų, vaidmuo ypač svarbus mūsų laikais. Gyvename tikėjimui labai nepalankiu metu, kai žmogui nuo pat vaikystės yra peršamas grynai materialistinis gyvenimo būdas.
Nelaimingas būtų vaikas, jei neturėtų tikinčių tėvų, kurie tiek žodžiu, tiek ir pavyzdžiu mokytų vaikus, kad žmogui per maža turėti daug pinigų bei malonumų, bet svarbiau už viską turėti Dievą ir savo gyvenimą tvarkyti vadovaujantis jo šviesa.
Jeigu ne sąmoningi tikintys tėvai, mes neturėtume taip pat gerų, uoliai tarnaujančių vyskupų bei kunigų.
Jeigu ne sąmoningi tikintys tėvai, mes neturėtume taip pat gerų, uoliai tarnaujančių vyskupų bei kunigų.
Sausio 31 d. minėjome šv. Joną Boską, jaunimo apaštalą. Jo nebūtume turėję, jei šis uolus kunigas nebūtų turėjęs motinos Margaritos, kuri išmokė mažąjį Jonuką už viską labiau mylėti Dievą.
Dievas ne tik kunigus, ketechetus bei tėvus kviečia būti savo talkininkais, bet ir kiekvieną iš mūsų. Jei krikščionis pavyzdingai gyvena ir mato ne tik savo reikalus, bet skleidžia gėrį aplinkui save, darydamas gerus darbus, jis jau yra šaunus Dievo talkininkas.
Melskimės šį sekmadienį už visus Dievo pagalbininkus, o ypač už tėvus, kad jie perduotų vaikams tikėjimo šviesą ir meilę Dievui bei žmonėms.
