Kardinolas Sigitas Tamkevičius mums rašo apie meilės ir išsižadėjimo kelią. Jis sako, kad mylintis žmogus daug ką pakelia, o sunku yra tik tam, kuris nemyli. Primenamos motinos, kurios, nors ir žino kiek reikės savęs paaukoti savo vaikams, vis tiek renkasi besąlygiškos meilės ir atsidavimo kelią. Kardinolas savo žodžiais mums kaip visada paliečia giliausius sielos užkaborius. Kviečiame paskaityti.
Jėzus per visą viešosios veiklos laiką rengėsi savo misijos žemėje kulminacijai – mirčiai ant kryžiaus; rengė ir savo mokinius, kuriems Mokytojo žodžiai apie kančią ir mirtį buvo nesuprantami ir nepriimtini. Tik prisiminkime momentą, kai Jėzus ką tik buvo kalbėjęs apie savo kančią ir mirtį Jeruzalėje. Tuo metu du jo mokiniai svajojo apie išaukštinimą: Jėzaus žemiškoje karalystėje, apie kurią svajojo, vienas norėjo būti mesijo dešinėje, kitas – kairėje (plg. Mt 20, 20). Todėl, artėjant kančios metui, Jėzus vis dažniau kalbėjo ne tik apie savo kančią ir mirtį, bet ir apie būtinumą atsižadėti savęs ir nebijoti pražudyti savo gyvybės: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui“ (Jn 12, 25).
Ką reiškia mylėti savo gyvybę? Tai būti savimyla ir savanaudžiu, mąstančiu tik apie save ir savo įgeidžius, – apie egoistą turi suktis visas pasaulis. Sekuliari, vartotojiška kultūra nuo mažens formuoja tokius egoistus, kurių didžiausias siekis yra turėti daug pinigų, patirti kuo daugiau kūniškų malonumų ir žmonių dėmesio; jie jaučiasi nelaimingi, kai jų narciziški norai lieka neišpildę.
Nemylėti savęs – tai dalyti save kitiems panašiai, kaip tai darė Jėzus viešojo gyvenimo metu. Jis skelbė apie prisiartinusią Dievo karalystę, gydė, išvarinėjo demonus; nuolat buvo apsuptyje žmonių, kurie jam buvo labai brangūs ir kuriems kasdien tarnavo.
Kiekvienas Jėzaus mokinys turi mokytis panašaus tarnavimo. Kaina, kurią reikia mokėti norint tapti tikru Jėzaus mokiniu, yra savęs išsižadėjimas ir kryžiaus nešimas. Apie tai Jėzus aiškiai kalba: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi (Mt 16, 24).
Toks aukštas reikalavimas gali gąsdinti. Ar negalima tapti Jėzaus mokiniu be šitokio savęs išsižadėjimo ir kryžiaus? Deja, negalima. Be išsižadėjimo ir mirimo sau galima tapti tik „popieriniu“ kataliku, apie kurio krikštą bus įrašyta parapijos metrikų knygose, bet negalima tapti nuosekliu, mylinčiu ir tarnaujančiu Jėzaus mokiniu, nors šiek tiek panašiu į Galilėjos Mokytoją.
Gerai suvokiame, kad meilės kelias, nors ir nelengvas, yra vienintelis tikras kelias, kurį verta pasirinkti. Mes jį renkamės labai panašiai, kaip moteris renkasi motinystės kelią, nors žino, kad jis pareikalaus daug savęs išsižadėjimo.
Reikalavimas išsižadėti savęs būtų sunkiai pakeliamas tik tuomet, jei jis nebūtų laisvai pasirenkamas, bet būtume priversti tai daryti. Atkreipkime dėmesį, kad Jėzus mus tik kviečia sekti paskui jį, bet neverčia. Jis eina pirma mūsų, rodo išsižadėjimo bei meilės pavyzdį ir kviečia sekti paskui jį, tačiau palieka mums teisę rinktis egoizmo arba meilės kelią, ir mes renkamės vieną iš jų. Gerai suvokiame, kad meilės kelias, nors ir nelengvas, yra vienintelis tikras kelias, kurį verta pasirinkti. Mes jį renkamės labai panašiai, kaip moteris renkasi motinystės kelią, nors žino, kad jis pareikalaus daug savęs išsižadėjimo.
Kad klausytojai geriau suprastų savęs išsižadėjimo reikalingumą, Jėzus kalbėjo apie kviečio grūdą, numestą į dirvą: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Ne iškart Jėzaus mokiniai visa tai suprato; jie tai iki galo supras tik vėliau, kai bus išgyvenę Jėzaus kančią, mirtį ir prisikėlimą.
Jeigu kada nors patirsime gundymų palikti išsižadėjimo ir tarnavimo kelią, prisiminkime, kad už tai yra pažadėtas prisikėlimas ir amžinasis gyvenimas. Tai dovana, dėl kurios galima daug ką pakelti. Mylintis daug ką pakelia; sunku tik tam, kuris nemyli. Taip pat neužmirškime Jėzaus žodžių: „Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas“ (Jn 12, 26).
Dievo žodis beldžiasi į kiekvieno mūsų širdį su Jėzaus klausimu: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!“ (Mt 16, 26). Ir pražudytų amžinąjį gyvenimą.
