Jėzus, skelbdamas Gerąją Naujieną, savo kalbose dažnai vartojo palyginimus, kad žmonės lengviau suprastų jo mintis. Kartą jis stipriai kalbėjo apie akyje esantį krislą ir rąstą: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį“ (Lk 6, 41.42).
Būdami sąžiningi, turbūt kiekvienas galėtume pasakyti, kad ne kartą buvome tų krislų ieškotojai kitų akyse ir nenorėdavome matyti savo klaidų bei nuodėmių.
Analizuodami savo kalbas, pastebime, jog kažkodėl apie kitus esame linkę kalbėti labiau negatyviai, o ne pozityviai. Šitokio elgesio svarbiausia priežastis yra mūsų puikybė: apkalbėdami artimą ir jį teisdami, prisiimame neklystančio teisėjo vaidmenį ir, galbūt nesąmoningai, įtikime, jog esame geresni už kitus.
Prisiminkime Jėzaus palyginimą apie šventykloje besimeldžiantį fariziejų ir muitininką. Puikybės apakintas fariziejus meldėsi: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas“ (Lk 18, 11). O nuolankus muitininkas nedrįso nė akių pakelti į dangų ir maldavo: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“ (Lk 18, 12).
Mūsų žodžiai ir kalbos yra tarsi veidrodis, rodantis, kas yra mūsų širdyje. Šventojo Rašto Siracido knygoje skaitome: „Sijojant rėčiu, atsiskiria pelai; žmogui kalbant, atsiskleidžia jo ydos. Negirk nė vieno, kol neišgirdai jo kalbant“ (Sir 27, 4.7).
Siekdami dvasiniame gyvenime daryti pažangą, visų pirma turime mokytis kontroliuoti savo kalbas, bet tai nelengva. Apaštalas Jokūbas apie tai kalba: „Kiekviena žvėrių, paukščių, šliužų ir jūros gyvūnų veislė yra sutramdoma ir prijaukinama žmogaus prigimties jėga. O liežuvio žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka vis nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų“ (Jok 3, 7–8). Apaštalas aiškina, kodėl svarbu suvaldyti savo kalbas: „Jei kas mano esąs maldingas ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to maldingumas tuščias“ (Jok 1, 26).
Siekdami dvasiniame gyvenime daryti pažangą, visų pirma turime mokytis kontroliuoti savo kalbas.
Jėzus su meile kalbantį žmogų pavadino geru medžiu, duodančiu gerų vaisių: „Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl – netikusio, kuris megztų gerus vaisius. Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių. Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Lk 6, 43–44. 45).
Dėkoju Dievui, kad teko sutikti kunigų ir pasauliečių, kurie buvo šviesūs pavyzdžiai, kokia turi būti žmogaus kalba. Vienas iš jų buvo šviesaus atminimo saleziečių vienuolijos direktorius kun. Antanas Skeltys SDB. Anuomet jis buvo persekiojamas ir slapstėsi nuo NKVD pareigūnų, bet niekada apie jokį asmenį, net savo priešus nepasakydavo blogo žodžio.
Nepavarkime kontroliuodami savo kalbas ir kovodami su polinkiu kitus teisti, o save teisinti. Su Dievo pagalba šią svarbią kovą tikrai galima laimėti. Apaštalas Paulius, turėdamas ilgos kovos su savo silpnybėmis patirtį, drąsino pirmuosius krikščionis: „Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Tad, mano mylimieji broliai, būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje“ (1 Kor 15, 57–58).
