Kai per televiziją matome Rusijos prezidentą, dalyvaujantį šv. Velykų apeigose, o Ukrainoje žudantį nekaltus žmones, iškart suvokiame, kad tikėjimas į mus mylintį Dievą nesuderinamas su neapykanta ir žudynėmis. Žmogaus tikėjimą visuomet turi lydėti tik meilė bei geri darbai, o jeigu jų nėra, tuomet nebėra ir tikėjimo, lieka tik tikėjimo karikatūra.
Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kaip apaštalas Paulius lankė besikuriančias krikščionių bendruomenes ir stiprino žmonių tikėjimą (plg. Apd 14, 21–22). Tikėjimas į prisikėlusį iš numirusių Jėzų ir tarpusavio meilė buvo išskirtinė žymė, kuri Jėzaus mokinius skyrė nuo ano meto pagonių, tikėjusių savo susikurtais stabais. Istorikas Tertulijonas pasakoja, kaip pagonys, matydami krikščionių tarpusavio meilę, atsiversdavo į krikščionybę.
Ne taip seniai tikėjimas Lietuvoje buvo laikomas atsilikimo ženklu, todėl ne vienas tikintis žmogus savo tikėjimą slėpė, nes viešai jį išpažinti mokyklose ar valstybinėse įstaigose reikėjo turėti drąsos. Viešai išpažįstant tikėjimą buvo sunku tikėtis užimti svarbesnes pareigas ar kilti karjeros laiptais.
Šiais metais minint „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 50-metį daug kalbama, kaip buvo leidžiamas šis pogrindžio leidinys ir apie ką jis rašė. „Kronika“ būtent rašė apie tikinčiųjų žmonių diskriminaciją ir sunkumus išpažinti tikėjimą.
Nūnai dėl tikėjimo niekas mūsų neniekina, tačiau ir neaukština. Sekuliarioje visuomenėje laikomasi nuostatos neviešinti savo įsitikinimų. Tačiau jeigu pasiduodama tokiam gyvenimo stiliui, rizikuojama, kad tikėjimas gali sunykti. Apaštalas Jokūbas primena: „Tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs“ (Jok 2, 17).
Jėzus, mokydamas žmones, ne tik kalbėjo apie tikėjimo svarbą, bet ir ragino savo sekėjus mylėti vieni kitus. Vakarienbutyje, atsisveikindamas su savo mokiniais, Jėzus kalbėjo: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą. Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 34–35).
Konkrečiai rodoma meilė yra svarbiausia krikščionio žymė.
Šiuo metu galime pasidžiaugti, kad mūsų tautiečiai parodo daug meilės nuo karo kenčiantiems ukrainiečiams. Pabėgėliams atveriantieji duris prisimena Jėzaus žodžius: „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ Konkrečiai rodoma meilė yra svarbiausia krikščionio žymė; ji skatina peržengti savimeilę ir atsiverti kitiems. Tikinčiam krikščioniui tai lengviau padaryti, nes jis visuomet prieš akis turi Jėzaus pavyzdį, kuris, mylėdamas žmones, paaukojo už juos net savo gyvybę.
Tačiau praktikuoti meilę ne visuomet lengva, nes šalia savęs dažnai matome ne tik gerų, bet ir ydų pilnų, net mums priešiškų žmonių. Be to, savimeilė lenkia mus rūpintis tik savimi, todėl kasdien turime daryti sąžinės peržvalgą, ar į sutiktus žmones sugebame žvelgti Jėzaus akimis. Viešpats mylėjo ir kvietė mylėti visus žmones, net ir priešus: „Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia“ (Lk 6, 27). Pasitikrinkime, kiek esame nuoseklūs Kristaus sekėjai.
