Pradėjęs skelbti gerąją naujieną, Jėzus pakvietė dvylika vyrų tapti jo mokiniais – pagelbėti skelbiant karalystės Evangeliją, o po jo mirties ir prisikėlimo – tęsiant pradėtą misiją. Pakviesti mokiniai matė Jėzaus daromus stebuklus, kaip jų Mokytojui paklūsta gamtos jėgos ir demonai, ir vylėsi, kad jis, tikriausiai, taps tautos vadu ir išgelbės Izraelį iš romėnų jungo. Slapta ne vienas iš mokinių pasvajodavo, kokią vietą jie užims, kai Jėzus atkurs Izraelio karalystę.
Kartą kelyje Jėzus pastebėjo mokinius, karštai dėl kažko besiginčijančius, ir paklausė, apie ką jie tarpusavyje kalbėjo. Mokiniai susigėdę tylėjo, nes jie ginčijosi, kuris iš jų yra svarbiausias. Tuomet Jėzus tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ (Mk 9, 35).
Keliaujant į Jeruzalę Jėzus kalbėjo: „Jeruzalėje Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie pasmerks jį mirti ir atiduos pagonims, o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels“ (Mk 10, 33–34).
Aiškiau pasakyti tiesiog nebuvo galima, bet Jėzaus mokiniai elgėsi, tarsi būtų neišgirdę Mokytojo žodžių. Du iš jų – Jokūbas ir Jonas – priėjo prie Jėzaus ir paprašė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“ (Mk 10, 37). Jie norėjo būti pirmieji ir svarbiausi. Tačiau šito norėjo ir likusieji Jėzaus mokiniai, todėl išgirdę, ko prašė Jokūbas ir Jonas, labai ant jų supyko (plg. Mk 10, 41).
Mokinių prašymas būti Mokytojo šlovės centre buvo proga Jėzui paaiškinti, kad Dievo karalystėje nebus vietos tuščiai garbei ir pirmavimui, nes esminiai jos elementai bus meilė ir nuolankus tarnavimas: „Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas“ (Mk 10, 43–44). Jėzus kvietė mokinius: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mt 11, 29).
Dievo karalystėje labiausiai bus vertinamas romumas ir nuolanki tarnystė. Jėzus šito ne tik mokė, bet ir paliko neįkainojamą pavyzdį, apie kurį apaštalas Paulius taip rašė: „Jėzus Kristus, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6–9).
Tačiau Jėzaus mokiniai tik pamažu perpras Dievo karalystės pamatinius dėsnius. Pirma reikės pamatyti Jėzaus pažeminimą, kančią bei mirtį ir Sekminėse gauti Šventosios Dvasios dovanas.
Prašykime Šventosios Dvasios malonės, kad aiškiai suvoktume, jog romumas ir nuolankumas yra ne kažkoks lepšiškumas, bet Jėzaus mokinio brandumo ir tvirtumo ženklas. Jėzaus mokinys visuomet turi remtis ne savo išmintimi ir jėga, bet savo gyvenimo kelią visiškai patikėti Viešpačiui.
Pažangą dvasiniame gyvenime galime daryti tik tuomet, kai aiškiai suvokiame, ko labiausiai mums reikia.
Per krikštą mes visi esame pašaukti būti Jėzaus mokiniais ir dangaus Tėvo sūnumis bei dukromis. Mūsų mokinystė primygtinai reikalauja įsisavinti pagrindinius Jėzaus mokinio bruožus – romumą ir nuolankumą, bet tai nelengva. Mes dažnai būname labai panašūs į anuos Jėzaus mokinius – vis veržiamės į priekį ir norime būti labai svarbūs. Net darydami gerus darbus, nepajėgiame išlaikyti romumo; sutikę mažiausias kliūtis, pykstame ir kaltiname, koks sugedęs pasaulis, niekas nenori mūsų klausyti ir keistis į gera. Dar sunkiau pripažinti, kai klystame ir nusidedame.
Pažangą dvasiniame gyvenime galime daryti tik tuomet, kai aiškiai suvokiame, ko labiausiai mums reikia. Todėl dažnai turime save klausti: ar mokausi iš Jėzaus romumo savo darbuose bei siekiuose? Ar nepasiduodu tuščiai puikybei, siekdamas ne tiek pasitarnauti Dievo karalystės augimui, kiek iškelti ant pjedestalo savo asmenį: žiūrėkite, koks esu šaunuolis!
Maldoje dažnai išsakykime kaip svarbiausią prašymą: Jėzau, romus ir nuolankios širdies, padaryk mano širdį panašią į savo širdį.
