Jėzus prieš savo kančią, atsisveikindamas su mokiniais, kvietė juos išsaugoti tikėjimą ir ugdyti tarpusavio meilę: „Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje“ (Jn 14, 11); „Pasilikite mano meilėje! Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau (Jn 15, 9.12).
Tikėjimas ir meilė yra pamatiniai akmenys kiekvieno tikinčiojo gyvenime; ant šito pamato statomas krikščioniškas žmogaus gyvenimas, ir ne tik jis. Tuojau po Antrojo pasaulinio karo Europos Sąjungos tėvai, siekdami sukurti taikią ir darniai besivystančią Europą, klojo būtent krikščioniškus jos pamatus.
Deja, šiandien Europoje stebime moralinį pasimetimą ir pastangas krikščioniškąsias vertybes stumti į visuomenės pakraščius, o vietoje jų kloti naujus pamatus, kuriuose svarbiausi akmenys būtų ne santuoka bei prigimtinis lytiškumas, bet partnerystė ir pasirenkamas lytiškumas. Tokia Europos Sąjungos raida daugeliui katalikų kelia pagrįstą rūpestį: kokia bus mūsų ateitis? Kova prieš žmogaus prigimtį negali atnešti gerų vaisių.
Jėzus kvietė savo mokinius: „Tikėkite manimi!“ Kada mes atsiliepiame į šį Jėzaus pakvietimą? Atsakymas telpa Vakarienbutyje pasakytuose Jėzaus žodžiuose: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).
Gyvename pliuralistiniame pasaulyje, kuris turi daug tiesų. Neseniai mes buvome įtikinėjami, kad pati tikriausia tiesa yra marksizmas, skelbęs klasių kovą, o žmogų kildinęs iš beždžionės. Dabar esame veikiami kaip tiesą priimti genderistinę ideologiją, leidžiančią pasirinkti norimą lytį.
esame veikiami kaip tiesą priimti genderistinę ideologiją, leidžiančią pasirinkti norimą lytį.
Mums, krikščionims, tiesa yra pats Jėzus ir tai, ko jis mokė. Ant šios tiesos kūrėsi Vakarų civilizacija; ji ugdė žmones per du tūkstančius metų.
Jėzus pavadino save keliu: „Aš esu kelias“ ir pakvietė savo mokinius eiti šiuo keliu, nes pas dangaus Tėvą nueiti tai vienintelis kelias: „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“
Jėzus kvietė: „Pasilikite mano meilėje“, ir nurodė, kaip reikia atsiliepti į šį pakvietimą: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23).
Net pirmiesiems Jėzaus mokiniams, kurie turėjo laimės bendrauti su Jėzumi, ne viskas buvo suprantama, ką kalbėjo jų Mokytojas, tai ką jau kalbėti apie mus. Todėl savo kančios išvakarėse Jėzus pažadėjo atsiųsti Globėją – Šventąją Dvasią: „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26).
Šį pažadą Jėzus išpildė po prisikėlimo. Prieš žengdamas į dangų, Jėzus pakvietė mokinius melstis ir laukti Šventosios Dvasios atėjimo. Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kaip Sekminių dieną Šventoji Dvasia nužengė ant mokinių, ir nuo šio momento jiems pasidarė ne tik aišku, ką reikia tikėti, – jie tapo drąsūs eiti į pasaulį ir liudyti mirusį bei prisikėlusį Jėzų.
Pažadą gauti Šventąją Dvasią Jėzus išpildo kiekvieno tikinčiojo gyvenime, jei tik pats žmogus nori priimti šią dangaus dovaną. Todėl ne tik dabar, kai laukiame Sekminių šventės, bet kasdien turime maldauti Viešpatį, kad jis ateitų į mūsų širdis ir jas perkeistų.
Kaip ženklas, kad mus aplankė Viešpats su savo dovanomis, yra vidinė ramybė ir džiaugsmas; mumyse išsipildo tai, ką Jėzus pažadėjo: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jn 14, 27).
