Karalių knygoje pasakojama apie pranašą Eliją, kuris bėgo nuo karalienės Jezabelės keršto. Pavargęs ir nusivylęs pranašas atsisėdo po krūmu ir meldė Dievą: „Gana! Nūn, Viešpatie, imk mano gyvastį“ (1 Kar 19, 4). Pranašui Elijui atrodė, kad geriau jau mirti, nei taip gyventi. Tačiau Viešpaties planai buvo kitokie: stebuklingai pamaitintas Elijas keturiasdešimt dienų tęsė kelionę iki Horebo kalno; čia jam apsireiškęs Dievas pavedė atlikti svarbią misiją. „Viešpats jam tarė: „Grįžk keliu, kuriuo atėjai, į Damasko dykumą. Ten nuėjęs, patepsi Hazaelį Aramo karaliumi. Patepk ir Nimšio sūnų Jehu ҆ą Izraelio karaliumi, o Šafato sūnų Elišą iš Abel-Meholos patepk pranašu savo vietoje“ (1 Kar 19, 15–16).
Ne vienas pagyvenęs žmogus galėtų papasakoti, kai pervargęs nuo sutiktų sunkumų tiesiog norėjo, kad greičiau pasibaigtų šis žemiškasis gyvenimas. Neretai žmogus būna net gundomas nutraukti savo gyvenimo siūlą; gelbsti tik pasitikėjimas Dievu, jog jis duos jėgų ir išves iš užgriuvusių sunkumų.
Po duonos padauginimo stebuklo Jėzus kalbėjo: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51). Jėzaus klausytojams, tame tarpe ir jo mokiniams, buvo sunku suvokti Mokytojo žodžius apie gyvąją duoną; viskas paaiškės tik Paskutinės vakarienės metu, kai Jėzus laužys duoną ir duos mokiniams valgyti: „Imkite ir valgykite, tai yra mano Kūnas.“ Ši eucharistinė Duona – tikras Jėzaus Kūnas – amžių būvyje maitins Bažnyčios bendruomenei priklausančius žmones, kad jie ne tik turėtų jėgų tęsti žemiškąją kelionę, bet ir pasiektų amžinąjį gyvenimą. Juk Jėzus aiškiai pasakė: „Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius.“
Dievo žodis jau trečią sekmadienį iš eilės mūsų mintis nukreipia į dangaus Duoną – Eucharistiją ir kviečia pasitikrinti, ar mes gerai pasinaudojame šia Jėzaus palikta dovana.
Yra keli būdai, kaip galime maitintis eucharistine Duona. Tai dalyvavimas Mišių aukoje ir Švč. Sakramento adoracija.
Šv. Mišios nėra tik Velykų vakarienės ir Jėzaus kryžiaus aukos priminimas – tai tikra Viešpaties auka. Kai švenčiame Mišias, mes dalyvaujame Kristaus kančios ir prisikėlimo sudabartinime realiai stovėdami po Jėzaus kryžiumi, ir į mūsų širdis teka begalinė Dievo malonių versmė; tik klausimas, kiek sugebame tuo pasinaudoti. Mišios yra pati didžiausia Dievo dovana ir parama mums, keliaujantiems sudėtingais, kartais net labai sunkiais šio gyvenimo keliais.
Mišios yra pati didžiausia Dievo dovana ir parama mums, keliaujantiems sudėtingais, kartais net labai sunkiais šio gyvenimo keliais.
Kai pavargęs Elijas norėjo geriau mirti, nei gyventi, jį palietęs Viešpaties angelas tarė: „Kelkis ir valgyk, kitaip kelionė bus tau per sunki“ (1 Kar 19, 7). Šį Viešpaties angelo prisilietimą ir paraginimą valgyti dangaus Duoną išgirskime, kai ir mums bus sunku.
Bažnyčios bendruomenės nariai, jei nesukliudo rimta priežastis, yra įpareigoti sekmadieniais dalyvauti Mišiose. Šis įsakymas atrodo tarsi nelogiškas – nejaugi reikia įsakymo gauti tokią didelę Dievo dovaną? Bažnyčia šiuo atveju elgiasi kaip gera motina, kuri savo vaikams, dar visko iki galo nesuprantantiems, jų pačių labui kai ką įsako.
Kitas būdas maitintis gyvąja Duona yra Švč. Sakramento adoracija, kurioje daugiau ar mažiau laiko pabūname Viešpaties artumoje, kai viešam garbinimui būna išstatytas Švč. Sakramentas. Tačiau jį adoruoti galima ir tuomet, kai bažnyčioje nėra garbinimui išstatyto Švč. Sakramento, svarbu kad jis yra tabernakulyje. Sąmoningi katalikai skiria laiko pabūti Viešpaties artumoje ir pasisemti taip labai reikalingų jėgų kasdienėms pareigoms atlikti. Bažnyčia neįsako adoruoti Eucharistijos – tai paliekama tikinčiojo žmogaus laisvam apsisprendimui.
Palaiminga dažnai išgirsti angelo paraginimą: „Kelkis ir valgyk, kitaip kelionė bus tau per sunki“ (1 Kar 19, 7).
