Po krikšto Jordane Jėzus pasitraukė į dykumą; čia jis meldėsi, pasninkavo ir ruošėsi skelbti Evangeliją. Po to Jėzus apsistojo Kafarnaume prie Galilėjos ežero ir pradėjo skelbti: „Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė!“ (Mt 4, 17). Raginimas atsiversti reiškė kvietimą palikti nuodėme pažymėtą gyvenimą ir atnaujinti ištikimybę Dievui.
Atsivertimas privalo būti kiekvieno krikščionio pastovi būsena. Kaip kasdien valgome, taip kasdien reikia ir atsiversti – vis pasitikrinti, ar mūsų mintys, kalbos ir darbai yra vienybėje su Dievo valia ir Jėzaus paskelbtąja Evangelija. Atsivertimas reikalauja pastovaus budėjimo, nes kai nebudime, blogis nepastebimai skverbiasi į mūsų gyvenimą. Dėl šios priežasties esame kviečiami kasdien daryti sąžinės peržvalgą ir apgailėti, kur buvome klydę. Šv. Ignacas patarė net du kartus per dieną – per pietus ir vakare daryti sąžinės patikrinimą; jos metu atsiprašyti už suklydimus ir dėkoti Dievui už išsaugotą ištikimybę.
Jėzus skelbė Karalystės Evangeliją ir rinko mokinius, kurie po jo mirties ir prisikėlimo turės eiti į pasaulį ir tęsti jo pradėtus darbus. Jėzus pagalbininkų ieškojo ne tarp ano meto elito – fariziejų ir Rašto mokytojų, bet tarp paprasčiausių visuomenės atstovų – Galilėjos ežero žvejų. Šio ežero pakrantėje Jėzus sutiko brolius Petrą ir Andriejų ir pakvietė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mt 4, 19). Panašiai pakvietė ir kitus du brolius Joną ir Jokūbą. Evangelistas sako, kad pakviestieji tuojau pat paliko savo tinklus ir nusekė paskui Jėzų.
Krikštu mes buvome pakviesti tapti Jėzaus mokiniais. Kai Krikštą priimame kūdikystėje, tuomet, rengdamiesi priimti įkrikščioninimo sakramentus – Sutaikinimą ir Eucharistiją, sąmoningai apsisprendžiame sekti Jėzų.
Tapti geru Jėzaus mokiniu dažnai reikia neeilinės drąsos; lengva būna tik tuomet, jei mus supa tikėjimą praktikuojantys žmonės. Tačiau gyvenant sekuliarioje visuomenėje, kur svarbiausiomis vertybėmis laikoma karjera, pinigai bei pramogos, sekti Jėzų nelengva. Todėl nereikia stebėtis, kad šiandien praktikuojančių katalikų yra mažiau, nei sovietmečiu, kai tikėjimas buvo varžomas. Pagunda plaukti pasroviui su žmonėmis, abejingais dvasinėms vertybėms, yra labai didelė, ir jai nepasiduoda tik pakankamai tvirti žmonės.
Kai Mozė vedė tautą iš Egipto nelaisvės, jam nuolat reikėjo budėti, kad izraelitai nepradėtų garbinti stabų. Sugrįžęs nuo Sinajaus kalno po susitikimo su Dievu, kai gavo Dekalogą, Mozė pamatė savo tautiečius, garbinančius aukso veršį, kurį laikė savo dievu (plg. Iš 32, 1–6). Pagoniškoje aplinkoje ilgai gyvenusiems izraelitams buvo nelengva tikėti į Dievą, kviečiantį eiti tiesos, teisingumo ir meilės keliu.
Dievo žodis ragina pasitikrinti, kaip mums sekasi būti Jėzaus mokiniais.
Dievo Žodis ragina pasitikrinti, kaip mums sekasi būti Jėzaus mokiniais. Tai padaryti padės atsakymas į kelis klausimus: ar ištikimai laikomės Dekalogo nuostatų, ar skaitome Šventąjį Raštą ir giliname savo tikėjimą, ar suklydę elgiamės kaip Petras, kuris Kajafo kieme išsigynęs Jėzaus pravirko (plg. Lk 22, 56–62). Gyvenimas tiesoje bei meilėje ir moralinis švarumas yra gero Jėzaus mokinio neatskiriama žymė.
Popiežius Pranciškus trečiąjį eilinį liturginių metų sekmadienį yra paskyręs Dievo Žodžio paminėjimui. Dievo Žodžio sekmadieniu siekiama sužadinti tikinčiųjų dėmesį Šv. Raštui, kad jis būtų skaitomas ir apmąstomas, ir drauge su Eucharistija taptų krikščioniškojo gyvenimo centru.
