Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė primena įvykį, kai Jėzus prieš mirtį su mokiniais valgė vakarienę ir jos metu įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kurią kitą dieną kruvinu būdu paaukojo ant kryžiaus medžio. Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo dėkojimo maldą, davė mokiniams valgyti ir sakė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19). Paskui sukalbėjęs padėkos maldą, davė mokiniams gerti vyno taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 20). Tai buvo Dievo Sandoros aktas, patvirtintas jo brangiausiu krauju.
Atkreipkime dėmesį į šio įvykio svarbiausius kelis momentus. Jėzus sako, kad duona, kurią duoda valgyti, yra jo Kūnas ir vyno taurė, kurią duoda gerti, yra jo Kraujas. Jėzus pabrėžia, kad šis Kraujas yra naujosios ir amžinosios Sandoros Kraujas, ir įsako tai daryti jo atminimui, tai yra švęsti šią Sandorą, iki jis ateis amžių pabaigoje (plg. 1 Kor 11,26).
Krikščionių bendruomenė nuo pat pradžių ištikimai vykdė šį Jėzaus paliepimą. Apaštalų darbų knyga pasakoja: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų. Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną“ (Apd 2,42.46).
Sandora yra Dievo meilės ryšys su žmonėmis.
Sandora yra Dievo meilės ryšys su žmonėmis. Šventasis Raštas, pradedant Išėjimo knyga ir baigiant Apokalipse, pasakoja apie šią Dievo sandorą. Dievas, nepaisydamas žmogaus neištikimybės, mezgė šį meilės ryšį su pirmaisiais tėvais, su Nojumi, Abraomu, Moze ir karaliumi Dovydu. Dievo Sandoros kulminacija buvo Dievo Sūnaus įsikūnijimas ir savęs paaukojimas ant kryžiaus. Sandorą su žmonėmis Dievas užantspauduoja savo krauju. Dabar šią kryžiaus auką sudabartiname, švęsdami Mišias. Jų metu dvasiniu būdu, bet realiai stovime po Jėzaus kryžiumi ir turime galimybę pasinaudoti Kristaus aukos vaisiais.
Žmogus yra laisvas atsiliepti į Dievo meilę. Galime stovėti po Jėzaus kryžiumi, kaip po juo stovėjo Jėzaus motina Marija, apaštalas Jonas, Marija Magdalietė arba kaip tas nukryžiuotas plėšikas, kurį palietė Dievo meilė ir jis sušuko: „Prisimink mane, kai būsi rojuje!“ Tačiau žmogus gali ir neatsiliepti į Dievo meilę ir likti ne Jėzaus aukos dalyvis, bet abejingas stebėtojas, panašus į smalsuolius Jėzaus nukryžiavimo metu. Jiems Jėzaus mirtis ant kryžiaus buvo tik spektaklis, po kurio jie liko nė kiek nepasikeitę į gera.
Kristaus Kūno ir Kraujo šventė beldžiasi į kiekvieno iš mūsų širdį su klausimu, kaip mes, kiekvienas asmeniškai, atsiliepsime į Dievo meilės Sandorą. Išėjimo knygoje skaitome: „Mozė atėjo ir pakartojo žmonėms visus Viešpaties žodžius ir visus įsakus. Visi žmonės vienu balsu atsakė, tardami: „Mes vykdysime visa, ką Viešpats pasakė“ (Iš 24, 3). Mūsų atsiliepimas į Jėzus prašymą Vakarienės metu – „Darykite tai mano atminimui!“ – gali būti panašus, kaip į laisvę keliaujančių izraelitų: „Mes vykdysime visa, ką Viešpats pasakė!“ Ir mes vykdome šį pasiryžimą sekmadieniais, o uolesnieji dar dažniau, kai su tikinčiųjų bendruomene švenčiame Mišias ir priimame Eucharistiją.
Tačiau visuomet yra pavojus, kad galime kaip izraelitai pasigaminti kokį nors „aukso veršį“ ir šokti apie jį, užmiršdami, kas Dievui buvo pažadėta. Nuo mūsų santykio su eucharistiniu Jėzumi visiškai priklauso mūsų tikėjimo kelionės rezultatai: ar išliks mūsų širdyse gyva Dievo meilė, ar iš jos liks tik pelenai.
Kristaus Kūno ir Kraujo šventės proga atnaujinkime Dievo meilės Sandorą ir pasiryžkime ją stiprinti dažnu bendravimu su eucharistiniu Jėzumi.
