Antrojoje Karalių knygoje pasakojama, kaip pranašas Eliša stebuklingai pamaitino didelį būrį žmonių (žr. 2 Kar 4, 42–44). Evangelistas Jonas pasakoja, kaip Jėzus penkiais duonos kepalėliais ir dviem žuvelėmis pamaitino minią žmonių, susirinkusių paklausyti jo žodžių apie prisiartinusią Dievo karalystę (žr. Jn 6, 1–15).
Prie Galilėjos ežero pasirodęs Jėzus savo kalbomis ir stebuklais pritraukė tūkstančius klausytojų, kurie atidžiai klausėsi jo žodžių. Anuomet izraelitai buvo romėnų pavergti ir troško iš priespaudos išsivaduoti. Jėzaus skelbiama žinia apie Dievo karalystę daugeliui klausytojų žadino mintį apie išsivadavimą iš nekenčiamų romėnų. Izraelitams reikėjo karaliaus – vado, kuris vestų juos į laisvę.
Jėzus matė šiuos gerus, bet išvargusius ir alkanus žmones, kurie klausėsi jo žodžių, ir nutarė juos pamaitinti. Buvo tik penki miežinės duonos kepalėliai ir dvi žuvelės. Tačiau Jėzus paliepė susodinti žmones ir, sukalbėjęs padėkos maldą, liepė mokiniams padalyti duoną ir žuvį. Visi pavalgė, ir dar buvo surinkta dvylika pintinių duonos gabaliukų. Žmonės, pamatę, kas įvyko, kalbėjo: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“ (Jn 6, 14). Evangelistas Jonas sako, kad Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi jį paskelbti karaliumi, pasitraukė į kalną.
Pasakojimas apie stebuklingą minios pamaitinimą kviečia pamąstyti ne tik apie šį stebuklą, bet ypač apie tai, kaip Dievas maitina visų amžių žmones, keliaujančius šios žemės keliais į amžinąjį gyvenimą. Po duonos padauginimo stebuklo Jėzus kalbėjo apie Gyvąją Duoną, kuria taps jo kūnas: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51).
Paskutinės vakarienės metu jis įsteigė Eucharistiją. „Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį“ (Mk 14, 22–24). Jėzus paliepė mokiniams tai daryti jo atminimui. Šia eucharistine Kristaus Kūno duona ir krauju mes esame maitinami per kiekvienas Mišias, kad nepavargtume, eidami į dangaus Tėvo namus. Klausimas, į kurį kiekvienas turime atsakyti, – kaip dažnai maitinamės šia dangaus Duona.
Mes esame maitinami ne tik Eucharistija, bet ir Dievo žodžiu, kurį girdime skaitomą per švenčiamas Mišias ir kurį patys galime skaityti, tam skirdami valandėlę savo laiko. Jėzus skelbia: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4). Šventojo Rašto mintys yra dvasinė duona, maitinanti mus ir padedanti susiorientuoti, ar mūsų kelionė į dangaus Tėvo namus yra tiesi. Todėl Šventąjį Raštą turime branginti panašiai kaip Eucharistiją.
Kiekvienam žmogui be kasdienės duonos labai svarbi yra tiesos ir meilės duona. Laimingi buvo ano meto Galilėjos žmonės, kurie galėjo klausytis Jėzaus žodžių. Šie klausytojai taip pat jautė, kad Galilėjos Mokytojas juos labai myli.
Mes, dvidešimt pirmojo amžiaus žmonės, ne mažiau esame reikalingi šios Dievo tiesos ir meilės duonos. Ieškokime jos! Maitinkimės ja!
