Artėjant savo viešajai veiklai į pabaigą, Jėzus atskleidė mokiniams, kas jo laukia Jeruzalėje. „Jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų“ (Mk 8, 39). Šios kalbos Jėzaus mokinius gąsdino; Petras net draudė, kad Jėzus taip nekalbėtų, nes, jo nuomone, jų Mokytojui šitai negali nutikti.
Siekdamas mokinius sustiprinti, kad jie nesutriktų būsimos jo kančios akivaizdoje, Jėzus po kalbos apie kančią ir mirtį tris mokinius – Petrą, Jokūbą ir Joną – užsivedė ant aukšto kalno ir leido jiems pamatyti savo dieviškąją šlovę, kurios metu kartu su Moze ir Eliju kalbėjo apie paskutines savo dienas Jeruzalėje (žr. Lk 9, 31).
Šiems trims mokiniams Jėzus leido dalyvauti savo kančios agonijoje Alyvų kalne. Mokiniai matė kenčiantį Jėzų: „Jis jiems skundėsi: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!“ Paėjęs truputį toliau, sukniubo ant žemės ir ėmė melstis, kad, jei galima, jį aplenktų toji valanda. Jis sakė: „Aba, Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu…“ (Mk 14, 34–37).
Nepaisant Jėzaus dievybės apreiškimo ant Taboro kalno bei perspėjimo budėti ir melstis, kad nepatektų į pagundą, „nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“, mokiniai egzamino neišlaikė. Jėzaus kančios metu visi, išskyrus Joną, paliko savo Mokytoją, o Petras Kajafo kieme net išsigynė, kad nėra Jėzaus mokinys ir suimtojo net nepažįsta. Kodėl taip nutiko? Labai svarbu rasti atsakymą, nes bet kuris iš mūsų galime patirti sunkių išmėginimų ir mūsų tikėjimas gali susvyruoti.
Ant Taboro kalno spindint Jėzaus dievybei, iš debesies pasigirdo dangaus Tėvo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ ( Mk 9, 7). Klausyti Jėzaus buvo paraginti ne tik trys mokiniai – visi mes esame raginami klausyti, ką jis kalba ir dėl ko perspėja. Jei mokiniai būtų dėmesingai klausę, ką Jėzus kalbėjo apie būsimąją savo kančią ir mirtį, jeigu būtų meldę Dievą pagalbos, kančios egzaminą jie būtų išlaikę.
Labai svarbu rasti atsakymą, nes bet kuris iš mūsų galime patirti sunkių išmėginimų ir mūsų tikėjimas gali susvyruoti.
Gavėnios metas yra skirtas atnaujinti mūsų dvasiniam santykiui su Jėzumi. Tam gali pasitarnauti ne tik Mišių šventimas ar dalyvavimas Kryžiaus kelio apmąstyme, bet ir asmeninė malda su Šventuoju Raštu. Gavėnios metu turime mokytis atidžiau klausytis, ką Jėzus mums kalba; ypač ką jis kalba apie kančią ir kryžių. Artinantis didelių išbandymų metui, Jėzus mokiniams kalbėjo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės. Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?!“ (Lk 9, 23–25). Koks svarbus šis Jėzaus perspėjimas!
Palaimintas bus mums šis Gavėnios metas, jei maldoje dažniau pamąstysime, kokie mes esame Kristaus sekėjai: ko esame pasiruošę atsisakyti, išsižadėti, kad išsaugotume savo ištikimybę Jėzui. Mūsų kūniška prigimtis nuolat mus lenkia rinktis tai, kas lengva, patogu ir malonu, ir ne visada paklausome sąžinės balso, perspėjančio, kad taip nesielgtume. Gavėnios metu patyrinėkime save, kiek esame atidūs Dievo balsui, ir jei surasime, kad labiau klausėmės ne Jėzaus, bet pasaulio, apgailėkime visa tai, atlikdami velykinę išpažintį.
