Sovietinės priespaudos metais kunigai ir aktyvūs pasauliečiai diskutavome, kaip pasipriešinti esamai prievartai. Supratome, kad negalime tylėti, ir apie sovietinių pareigūnų nusikaltimus reikia kalbėti ne tik Lietuvoje, bet ypač juos reikia viešinti laisvame Vakarų pasaulyje.
Šių svarstymų išdava buvo 1972 m. kovo mėnesį dienos šviesą išvydęs pirmasis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos (toliau – Kronikos) numeris. Kronikos leidėjai buvo užsibrėžę tikslą kruopščiai rinkti faktinę medžiagą apie Lietuvos žmonių, ypač tikinčiųjų diskriminavimą bei persekiojimą, ir šią medžiagą patalpinti į pogrindžio leidinio puslapius.
Kronikos leidėjai siekė, kad jų leidinys pasiektų ne tik Lietuvos žmones, bet ir Vakarų pasaulį, kad tai, ką sovietinė valdžia darė pavergtoje Lietuvoje, būtų plačiai žinoma laisvojo pasaulio žmonėms. Kronikos leidėjai gerai suvokė, kokio pavojingo darbo ėmėsi, todėl planavo, kad Dievui laiminant gal pavyks šį pogrindžio leidinį leisti bent kelerius metus.
Visi žinojo, koks galingas buvo KGB aparatas su tūkstančiais oficialių pareigūnų ir dešimtimis tūkstančių kolaborantų, nešusių šeimininkams bet kokią nugirstą informaciją. Vienas po kito buvo suimami ir teisiami Kronikos bendradarbiai – Petras Plumpa, ses. Nijolė Sadūnaitė, Vladas Lapienis ir daugelis kitų.
Bet Kronika ėjo ir ėjo net septyniolika metų, ir skelbė pasauliui sovietinės santvarkos daromus nusikaltimus. Kronika ne tik informavo pasaulio visuomenę apie sovietinės valdžios nusikaltimus, bet ir drąsino tautiečius nebijoti persekiojimų ir ginti savo teises. Kronikos įtakojami vienas po kito pasirodė pogrindžio leidiniai: „Aušra“, „Dievas ir Tėvynė“, „Rūpintojėlis“, „Tiesos kelias“, „Perspektyvos“ ir kt. Galinga represinė valdžios mašina pradėjo buksuoti, ir mes pamažu ėjome į Kovo 11 – ąją.
Minėdami Kronikos gyvavimo 50 – ąsias metines, dėkojame Dievui už tuos kunigus, seseris vienuoles, Eucharistijos bičiulius ir daugybę pasauliečių, kurie rinko Kronikai medžiagą, talpino ją į eilinius Kronikos numerius ir juos platino. Jei ne šitie tik Dievu pasitikėję ir laisve rizikavę žmonės, mes Kronikos stebuklo nebūtume matę.
Kronikos 50 – ųjų metinių minėjimas būtų nepilnas, jei mąstytume tik apie praeities iššūkius, su kuriais susidūrė Lietuvos žmonės ir Kronikos leidėjai. Nors Lietuvos dabartis kardinaliai skiriasi nuo sovietmečio, tačiau dabarties iššūkiai yra nemažiau sunkūs, kaip anuomet. Laisvė yra didelė ir brangi Dievo dovana, bet ja gerai pasinaudoti nėra lengva.
Europos Sąjungos kūrėjai vadovavosi viziją, kad Europos tautų šeima turėtų krikščioniškus pamatus, nes juos praradus galėtų iškilti pavojingų grėsmių. Šiuo metu mes su nerimu stebime ne tik galingų pasaulio valstybių konfrontaciją, bet Europos Sąjungoje vis labiau įsigalinčią neomarksistinę ideologiją, kuri kėsinasi į žmogaus gyvybę, lytiškumą bei santuokos keliu kuriamą šeimą, ir į paraštes stumia krikščionybę. Ir vėl, kaip sovietmetyje, esame įtakojami tik tyliai praktikuoti savo tikėjimą, ir netrukdyti genderistinei ideologijai kolonizuoti žmonių protus ir širdis.
Su nerimu stebime ne tik galingų pasaulio valstybių konfrontaciją, bet Europos Sąjungoje vis labiau įsigalinčią neomarksistinę ideologiją.
Ši ideologija yra nemažiau pavojinga už XX amžiuje viešpatavusias ir milžiniškas aukas nusinešusias ideologijas, nes įtakoja paklusti ne savo sąžinei, bet pasaulio galingiesiems, ir priimti nei su krikščionybe, nei su sveiku protu nesuderinamą požiūrį į žmogaus gyvybę, lytiškumą bei šeimą. Popiežius Pranciškus šios ideologijos prievartinį skleidimą įvardijo kaip ideologinę kolonizaciją, galinčią sugriauti ir pačią Europos Sąjungą.
Tačiau krikščionys yra vilties žmonės, nes remiasi ne į save, bet į Dievą. Todėl noriu padrąsinti visus, ypač jaunąją lietuvių kartą nebijoti nelengvų dabarties iššūkių, su kuriais teks susidurti. Pasitikėkite Dievu panašiai, kaip mes pasitikėjome juo gūdžiais sovietinės okupacijos metais. Labai branginkite Katalikų Bažnyčios bendruomenę,- mes stiprūs būsime tik būdami vienybėje su Dievui ir Bažnyčiai ištikimais ganytojais ir krikščioniškojo tikėjimo broliais bei seserimis.
LKB Kronikos istorija teikia viltį, kad pasitikint Dievu, galima atsispirti bet kokiai prievartai ir išsaugoti tikrą laisvę, kuri remiasi tiesa bei meile žmogui. Linkiu dabarties ir ateitiems kartoms kurti savo gyvenimą ant istorijos egzaminą išlaikiusių amžinųjų vertybių.
