Baigiantis liturginiams metams Mišiose skaitomas Dievo žodis pasakoja apie laikų pabaigą. Pranašo Danielio knygoje rašoma: „Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus – kai kurie amžinajam gyvenimui, kiti gėdai ir amžinajai negarbei. Išmintingieji švytės dangaus skliauto spindesiu, o vedusieji daugelį į teisumą bus tarsi žvaigždės per amžių amžius“ (Dan 12, 2–3).
Jėzus, skelbdamas Evangeliją, taip pat kalbėjo apie pasaulio pabaigą: „Anomis dienomis užguls toks suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pradžios pasaulio, kurį Dievas sukūrė, iki šiolei, ir daugiau nebebus. <…>Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove (Mk 13, 19.26).
Žmogaus Sūnus ateis pasaulio teisti, pakviesdamas teisiuosius į amžinąją laimę, o neteisiuosius pasmerkdamas. Dievo teismas tik užantspauduos žmogaus laisvus pasirinkimus, kuriuos jis bus daręs per savo gyvenimą ir mirties valandą.
Šie pasakojimai apie pasaulio pabaigą pateikiami ne mums išgąsdinti, bet kad mūsų kasdienybė su savo džiaugsmais ir rūpesčiais neužgožtų paties esminio dalyko – pasiruošimo susitikti su amžių Teisėju. Jėzus pasakojimą apie laikų pabaigą užbaigė raginimu: „Budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas!“ (Mk 13, 33).
Prisimenu iš mokyklos dienų garbaus amžiaus prancūzų kalbos mokytoją. Per jo pamokas mes kartais paišdykaudavome. Tuomet mokytojas prieidavo prie didžiausio išdykėlio ir pasakydavo lotynišką sentenciją: Quidquid agis, prudenter agas et respice finem! – „Kad ir ką darytum, elkis protingai ir mąstyk, kuo tai baigsis!“ Koks protingas buvo mokytojas, primindamas išdykėliams, kad reikia mąstyti apie savo elgesio pasekmes.
Dievo žodis, primindamas apie pasaulio pabaigą ir mūsų gyvenimo pabaigą, kviečia stabtelėti prie mūsų gyvenimo kertinių dalykų: ar tikrai mylime Dievą ir žmones? Ar nesame susikūrę kokių nors stabų? Ar rimtai rūpinamės savo amžinuoju likimu?
Netvarkingi polinkiai atima ramybę ir dažnai tampa mūsų suklupimo akmeniu.
Apie meilę Dievui galime kalbėti tik tuomet, jeigu Dievui skiriame pakankamai dėmesio. Tačiau jei nesisaugome nuodėmių, beveik nesimeldžiame, tuomet kalbos apie meilę Dievui būtų tik savęs apgaudinėjimas ir nieko daugiau.
Meilė artimui reiškiasi gero linkėjimu ir darymu mus supantiems žmonėms, ypač patiriantiems kokį nors vargą. Tačiau jei nuolat mąstome tik apie savo reikalus, o kitų žmonių bėdos mums mažiausiai rūpi, jei neprisiverčiame atleisti ir melstis už tuos, kurie mus įžeidė ar padarė ką nors bloga, tuomet artimo tikrai nemylime, ir tai jau yra didelė mūsų bėda.
Visi mes turime įvairių kūno polinkių; kai kurie iš jų yra ypač netvarkingi ir stiprūs. Tai gali būti neapykanta, perdėtas savęs vertinimas, netvarkingas seksualinis potraukis, godumas medžiaginių dalykų ir kt. Netvarkingi polinkiai atima ramybę ir dažnai tampa mūsų suklupimo akmeniu. Kad juos apvaldytume, pirmiausia reikia pažinti savo silpnybes, su jomis kovoti darant kasdienę sąžinės peržvalgą, pasinaudojant Sutaikinimo sakramentu ir prašant Dievo pagalbos, kad nugalėtume tai, kas mūsų prigimtyje yra netvarkinga. Didžiausias stabas, kurį mes daugiausia smilkome, yra mūsų puikybė – siekis būti pranašesniam už kitus.
Dievo Žodis, primindamas apie visų dalykų pabaigą ir ragindamas budėti, kviečia rimtai pasitikrinti, kokia yra mūsų dvasinė būklė. Jeigu dabar reikėtų susitikti su Viešpačiu, ar neišsigąstume, kad susitikimui esame nepasiruošę? Prašykime Viešpatį šviesos gerai save pažinti ir padaryti reikalingų pasiryžimų.
