Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mk 10, 9) – 27 eilinis sekmadienis

Šventojo Rašto Pradžios knygoje pasakojama apie pasaulio ir žmogaus sukūrimą. Pasaulio kūryba įrėminta į šešias dienas; kūrybos viršūnė yra pirmųjų žmonių – Adomo ir Ievos sukūrimas. Šis biblinis pasakojimas apie pirmosios šeimos sukūrimą yra tapęs pamatine tikėjimo tiesa apie santuokos ir šeimos sakralumą bei neišardomumą. Ilgus amžius ši tiesa buvo nekvestionuojama. Patvari vyro ir moters kuriama šeima buvo kiekvienos krikščioniškos tautos pamatinis akmuo. Jei tvirta šeima, tuomet bus tvirta ir tauta.

Evangelija pasakoja, kaip fariziejai, spęsdami Jėzui pinkles, klausė, ar gali vyras atleisti žmoną. Jėzus paaiškino, kad Mozė tik dėl žmonių širdies kietumo leido vyrui atleisti žmoną, parašydamas atleidimo raštą. Iš tikrųjų, „ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mk 10, 9). Jėzus aiškiai pasakė: kas sulaužo teisėtai sudarytą santuoką, tas daro svetimavimo nuodėmę. Šia bibline nuostata yra grindžiamas santuokos neišardomumas.

Šiandien mes gyvename liberalioje visuomenėje, kurioje santuokos neišardomumas nelaikomas absoliučia vertybe. Jauni žmonės bręsta apsupti perdėtai seksualizuotos kultūros, kurioje visas dėmesys sutelktas tik į malonumų ieškojimą ir atmetama visa, kas trukdo gyventi pagal kūno įgeidžius. Dėl to jauni žmonės dažnai atidėlioja santuokos kūrimą, kiti išvis jos nekuria, bet gyvena kaip partneriai, kad panorėję galėtų lengvai persiskirti ir ieškoti naujų partnerių. Maža to, siekiama partnerystę įteisinti ir tos pačios lyties žmonėms, o tie, kurie tam nepritaria, vadinami homofobais, pažeidžiančiais jų teises. Tokiu būdu dabartinė šeima išgyvena labai didelę krizę, ir apgailėtinų jos vaisių jau akivaizdžiai matome.

Šiandien mes gyvename liberalioje visuomenėje, kurioje santuokos neišardomumas nelaikomas absoliučia vertybe.

Nepatvariose šeimose dažnai geriausiu atveju auga vienas vaikelis – tokių šeimų Lietuvoje yra beveik pusė (44 proc.), o tai veda į demografinę krizę. Lietuvoje sparčiai mažėja gimstamumas ir žmonių stygius užpildomas emigrantais, o ką visa tai reiškia mažai tautai, aiškinti nebereikia. Ar yra išeitis?

Jei žmogus neturi tikėjimo ir mąsto, kad visas jo gyvenimas yra tik žemėje, bus sunku jį įtikinti, kad augintų bent trijų vaikelių šeimą. Bent kiek didesnė šeima pareikalauja iš tėvų didesnio savęs išsižadėjimo, o tai gyvenantiems pagal taisyklę „valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“ yra nepriimtina. Net sovietinis laikotarpis padarė Lietuvai mažiau žalos, nei dabartinis, kai galime džiaugtis laisve. Anuomet žmonės materialiai skurdžiau gyveno, bet šeimose augo daugiau vaikelių, jie tėvams atnešdavo ne tik rūpesčių, bet ir daug džiaugsmo.

Tačiau jei žmogus turi aiškų tikėjimą ir amžinybės perspektyvą, jam nebus sunku apsispręsti už patvarią šeimą, kurioje auga būrelis vaikų. Vaikai atneša tėvams ne tik rūpestį, bet ir džiaugsmą, ir sielos ramybę suvokiant, kad gyvenama sąžiningai ir Dievo valia laikoma aukščiau už viską.

Turėkime viltį, kad net liberaliai mąstantys žmonės suvoks, kad galimybė gyventi neįpareigojančioje partnerystėje arba net keisti lytį yra niekur nevedanti aklavietė ir iš jos reikia kuo skubiau išeiti. Šiuo metu labai didelė atsakomybė tenka mokytojams bei dvasininkams rūpintis bręstančiu jaunimu, kad jis, jei dar nėra sužeistas gender kultūros, nebijotų prisiimti atsakomybės už ateities Lietuvą.

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version