Per visą Gavėnios metą ėjome į Velykas – džiaugsmingą Jėzaus Prisikėlimo šventimą. Dvi savaites prieš Velykas apmąstėme Jėzaus kančią ir mirtį ant kryžiaus. Jėzaus nukryžiavimas į šipulius suskaldė jo draugų tikėjimą. Jie vylėsi, kad Jėzus bus mesijas, kuris išvaduos juos iš romėnų vergijos, ir tos viltys buvo palaidotos.
Pačios ištikimiausios Jėzaus sekėjos Velykų rytą atėjo prie Jėzaus kapo ne įsitikinti, jog jis prisikėlęs, apie ką ne kartą buvo kalbėjęs, bet tik atiduoti mirusiajam paskutinės pagarbos. Jos turėjo tik vieną rūpestį: kas nuris akmenį nuo Jėzaus kapo angos? Evangelijoje pasakojama, kaip išgirdę žinią, kad kažkas paėmė Jėzaus kūną, prie kapo skubėjo du mokiniai – Petras ir Jonas. Vienas iš jų, pamatęs drobules, iškart įtikėjo, kad Jėzus prisikėlė (žr. Jn 20). Jono tikėjimas buvo Dievo dovana už didelę meilę, kurią jis rodė Jėzui per visą jo viešąją veiklą. Jis geriau už kitus apaštalus buvo įsidėmėjęs Jėzaus žodžius apie būsimą jo mirtį ir prisikėlimą.
Kitiems apaštalams reikėjo pamatyti prisikėlusį savo Mokytoją, ir tik tuomet jie įtikėjo, kad Jėzus yra gyvas. Sutikę prisikėlusį Jėzų, apaštalai taps jo liudytojais. Apaštalų darbų knygoje skaitome apie Petro liudijimą pagonims: „Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti <…> mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių“ (Apd 10, 39–41).
Šiandien, praėjus dviem tūkstančiams metų nuo šio svarbiausio istorinio įvykio žmonijos istorijoje, švęsdami Jėzaus prisikėlimą iš numirusiųjų galime pasielgti dvejopai. Galime švęsti Velykas kaip gražią pavasario šventę ir niekuo neįsipareigoti – tai būtų pats prasčiausias sprendimas, kurį, deja, daugelis padaro. Švenčiant Jėzaus prisikėlimą būtina užduoti sau klausimą: ką man asmeniškai reiškia, kad Jėzus už mane mirė ir prisikėlė?
Apaštalas Paulius, visa tai apmąstydamas, pirmųjų amžių krikščionims rašė: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje“ (Kol 3, 1–2). Ką reiškia siekti ir rūpintis tuo, kas yra aukštybėse? Mums visiems gerai pažįstama tai, su kuo susiduriame gyvendami Žemėje: darbas, buitis, pinigai, pramogos. Dažnas žmogus per visą savo gyvenimą sukasi tarp šių rūpesčių ir nieko daugiau nebemato.
Dievo žodis per Velykas kviečia stabtelėti ir pakelti dvasios akis aukštyn. Visavertei žmogaus egzistencijai būtinas žvilgsnis į anapusybę ne tik per Velykas, bet ir kasdien. Šis žvilgsnis iš esmės keičia žmogaus gyvenimą. Šis žvilgsnis nutiesia kelią į šventumą ir būsimą gyvenimą Dievo artumoje. Mes, tikintys į mirtį nugalėjusį Jėzų, esame Prisikėlimo vaikai.
Mes branginame tai, ką Jėzus kalbėjo mokiniams vakarienbutyje prieš savo kančią: „Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą“ (Jn 17, 24). Kad išliktume Prisikėlimo vaikais, būtina kasdien rasti laiko pabūti tyloje su Dievu, nes be tų tylos valandėlių pasaulis mūsų dėmesį prikaustys prie žemės – prie tų nesibaigiančių rūpesčių, kurie apiplėšia mūsų sielą.
Mirtį nugalėjęs, Viešpatie, patrauk mane prie savęs taip stipriai, kad dažnai prisiminčiau, kaip labai mane myli, – dėl manęs tu mirei ant kryžiaus ir prisikėlei.
