Izraelitai, sugrįžę iš Babilonijos tremties, rado nuniokotą šalį ir apgriautas Jeruzalės sienas. Valdytojas Nehemijas ryžosi viską atstatyti. Kai darbai buvo užbaigti, Rašto žinovas Ezra skaitė Mozės duotą Įstatymo knygą – laisvi žmonės turėjo laikytis Dievo Įstatymo, nes laisvės kelyje jis užtikrino Viešpaties globą. Žmonės klausėsi ir verkė. Skaitovas Ezra kalbėjo: „Ši diena yra šventa Viešpačiui, jūsų Dievui. Neliūdėkite ir neverkite, nes džiugesys Viešpatyje yra jūsų stiprybė“ (Neh 8, 10).
Evangelistas Lukas pasakoja, kaip Jėzus Galilėjos sinagogose skelbė gerąją naujieną apie prisiartinusią Dievo karalystę. Visame krašte sklido žinia apie naująjį mokytoją ir stebukladarį. Jėzus sugrįžo į gimtąjį Nazaretą ir šabo dieną atėjęs į sinagogą skaitė pranašo Izaijo knygą: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“ (Lk 4, 18–19).
Šiuos pranašo žodžius Jėzus pritaikė sau; jis kalbėjo: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21), Nazareto gyventojai laukė, kad Jėzus ir gimtinėje darys tai, apie ką buvo kalbama visoje Galilėjoje. Bet šito nesulaukę ir išgirdę Jėzaus priekaištą, kad pranašai geriau priimami svetimųjų nei savo artimųjų, labai pasipiktino.
Už išorinę laisvę kur kas svarbesnė yra dvasinė laisvė, pasiekiama tik gyvenant tiesoje ir meilėje.
Šis sekmadienis yra Dievo Žodžio sekmadienis, kviečiantis skirti rimtą dėmesį Šventajam Raštui, kuris kasdien turi būti skaitomas ir apmąstomas. Šį sekmadienį Dievo žodis siunčia svarbią žinią: laisvės kelyje nereikia laukti Dievo stebuklų, bet labai svarbu klausytis Dievo žodžio ir pagal jį tvarkyti savo gyvenimą. Dievo žodis yra svarbiausioji tiesa, padedanti žmogui būti dvasiškai laisvam.
Sugrįžusiems Babilonijos tremtiniams per maža buvo atstatyti apgriautas Jeruzalės sienas; dar svarbiau buvo laikytis Dievo Įstatymo. Todėl jiems ir buvo skaitomas Dievo Įstatymas, kad buvę tremtiniai žinotų, kas yra svarbu laisvės kelyje. Jėzaus misijos pagrindinis tikslas taip pat buvo ne stebuklų darymas: išgydytiesiems jis net drausdavo apie tai kalbėti. Jėzus skelbė gerąją naujieną apie prisiartinusią Dievo karalystę ir kaip toje karalystėje reikia gyventi. Jėzus mokė, kaip turi gyventi laisvas žmogus.
Prieš trisdešimt penkerius metus mes atgavome išorinę laisvę, kurios neturėjome pusę amžiaus. Atgavę laisvę mes džiūgavome, ir anuomet nė mintis neatėjo, kad ta laisvė atneš didelių išbandymų ir daugelis jų neatlaikys. Už išorinę laisvę kur kas svarbesnė yra dvasinė laisvė, pasiekiama tik gyvenant tiesoje ir meilėje. Dėl to labai svarbu žinoti, ko Dievas iš mūsų nori, ir pagal tai tvarkyti savo gyvenimą. Jėzaus paskelbtoji Evangelija yra laisvės kelio Evangelija, dėl to ją reikia skaityti, apmąstyti ir pagal ją gyventi. Kiekvienas žmogus turi du pasirinkimus: gyventi pagal Dievo Įstatymą ir būti dvasiškai laisvas arba, savo nelaimei, jo nepaisyti ir vadovautis pasaulio dvasia.
Dėl to apaštalas Jonas primygtinai ragino pirmuosius krikščionis: „Nemylėkite pasaulio nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio (1 Jn 2, 15–16). Sausio 13-ąją Lietuvos laisvę gynę tautiečiai, net ir apsupti sovietinių tankų, buvo dvasiškai laisvi, savo ateities viltis sudėję ne į pasaulio galingųjų, bet į Dievo rankas. Šitokie turime būti ir mes.
