Angelai pirmieji paskelbė kalėdinę žinią: „Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10–12).
Kristaus Gimimo šventės proga noriu pasidalinti džiaugsmu, kurį išgyveno Švč. Mergelė Marija, Juozapas ir ką tik gimusį Kūdikėlį Jėzų aplankę piemenys. Kalėdinio džiaugsmo tegu būna pilnos ir jūsų širdys.
Švęsdami Kalėdas, mes džiaugiamės, suvokdami, kad Dievas mus be galo myli. Dievo Sūnus Jėzus Kristus, mylėdamas mus, priėmė žmogaus prigimtį, gimė Betliejuje, kad mus išgelbėtų – padarytų Dievo vaikais. Apaštalas Jonas rašo: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikais – ir esame!“ (1 Jn 3, 1). Todėl šiandien iš mūsų širdžių kyla džiaugsmo giesmė: „Garbė Dievui aukštybėse!“
Apaštalas Jonas pristato mums Betliejaus Kūdikį kaip Dievo Žodį: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“ (Jn 1, 1–4). Šiais žodžiais apaštalas kalba apie antrąjį Švenčiausiosios Trejybės Asmenį, Betliejaus Kūdikiu nužengiantį į mūsų tarpą, kad mes galėtume pakilti iki Dievo. „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14).
Žmogaus protas yra nepajėgus suvokti Dievo meilės gelmės. Dievas taip myli žmogų, jog antrasis Švč. Trejybės Asmuo prisiėmė žmogaus prigimtį ir gimė Betliejuje. Jis ne tik paskelbė Gerąją Naujieną apie žmogui skirtą amžinąjį gyvenimą, bet ir už mus mirė kryžiaus, kad būtume išgelbėti. Dievas mus myli net tuomet, kai mes nuo jo bėgame.
Švęsdami Kalėdas, mes džiaugiamės, suvokdami, kad Dievas mus be galo myli.
Kalėdos yra vilties šventė, tačiau daugelis žmonių šios vilties nebeturi. Vieni Jėzaus nepažįsta, o kitų pažinimas yra menkas, tad išgyvendami sunkumų neturi į ką atsiremti. Kalėdos kviečia visus atsigręžti į Kristų. Per Kalėdas labiausiai reikia ne tiek dovanėlių, kuriomis vieni kitus apdalijame, kiek Jėzaus artumo. Reikia leisti Jėzui gimti mūsų širdyse.
Patys pirmieji Betliejaus Kūdikio draugai buvo vargingi Palestinos piemenys. Panašiai ir šiandien kaip ištikimiausius Jėzaus draugus dažniausiai matome paprastus žmones, kurie nėra pametę kelio pas jį.
Dievo žodis beldžiasi į mūsų širdis, kviesdamas pasitikrinti, koks yra mūsų santykis su Betliejaus Kūdikiu. Kalėdinio džiaugsmo būsime pripildyti tik tuomet, kai Betliejaus Kūdikis taps mūsų gyvenimo centru. Būtų didelė bėda, jei mums tiktų apaštalo Jono žodžiai: „ Pas savuosius atėjo, bet savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11).
Betliejaus Kūdikis apreiškė, kad Dievas tikrai yra Emanuelis – „Dievas su mumis“. Popiežius Benediktas XVI sako: „Kaip kūdikis Jis tapo mums toks artimas, kad mes nesibaimindami galime jam sakyti Tu. <…> Jo buvimas kūdikiu rodo, kaip galime ateiti pas Dievą, būti sudievinti. Šioje perspektyvoje suprantami ir šie Jo žodžiai: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į Dangaus Karalystę“ (Mt 18, 3)“.
Per Kalėdas apmąstome, kaip Dievo Sūnus tapo žmogaus Sūnumi, kad mes, žmonių sūnūs ir dukterys, taptume Dievo sūnumis ir dukterimis. Begalinis Dievas tampa trapiu žmogumi, nes mus be galo myli. Ši meilė tiesiog priverčia Dievą nusižeminti ir prisiimti žmogaus prigimtį, kad mus išaukštintų ligi dangaus. Apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, Jėzus Kristus „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7). Dėl to sulaukę Kalėdų džiūgaujame: „Ateikite, tautos, pagarbinkite Viešpatį: šiandien didinga šviesa nužengė žemėn.“
