„Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė“ (Mt 4, 16). Šiais pranašo Izaijo žodžiais evangelistas Matas pristato Galilėjoje viešai pasirodžiusį Jėzų Kristų ir pasakoja, ką jis veikė.
„Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales. Žmonės nešdavo pas jį visus sergančius, įvairiausių ligų bei kentėjimų suimtus – demonų apsėstus, nakvišas bei paralyžiuotus, – o jis išgydydavo juos“ (Mt 4, 23–24).
Evangelistas Morkus pasakoja apie Jėzaus apsilankymą Kafarnaumo sinagogoje. Šabo dieną žydai rinkdavosi į sinagogas klausytis Dievo žodžio. Rašto aiškintojai skaitydavo Šventąjį Raštą ir jį aiškindavo. Tai galėdavo daryti ne tik Rašto aiškintojai, bet ir kiti trisdešimties metų sulaukę vyrai. Jėzus naudojosi šia teise: šabo dieną ateidavo į Kafarnaumo sinagogą skaityti Dievo žodžio ir skelbti karalystės Evangelijos. Klausytojai iškart pajuto, kad Jėzaus skelbimas kitoks, nei čia kalbančiųjų Rašto aiškintojų. „Jie labai stebėjosi jo mokslu, nes jo žodis dvelkė galybe“ (Lk 4, 32).
Tūkstantmetė krikščionybės istorija pilna pavyzdžių, kaip Dievo žodis galingai veikdavo jo klausančiuosius. Sausio 17-ąją Bažnyčia minėjo abatą šv. Antaną. Jo gyvenimą aprašęs šv. vyskupas Atanazas pasakoja: „Po tėvų mirties Antanas keliavo į Viešpaties namus širdyje svarstydamas apie tai, kaip apaštalai viską palikę nusekė paskui Išganytoją. Visa tai svarstydamas jis įžengė į bažnyčią, ir taip atsitiko, kad tuo metu buvo skaitoma Evangelija, ir jis išgirdo Viešpatį turtuoliui pasakius: Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tuomet ateik, sek paskui mane ir turėsi lobį danguje. Antanui pasirodė, tarytum perskaitytoji šv. Rašto ištrauka skirta kaip tik jam. Išpardavęs visą kilnojamąjį turtą, gautus didelius pinigus jis išdalijo vargšams. Jis pats užsidirbdavo savo rankų darbu, nes buvo girdėjęs: Kas nenori dirbti, tenevalgo; už vieną uždarbio dalį jis pirkdavosi duonos, kitą atiduodavo skurstantiems. Jis nuolat melsdavosi, nes buvo girdėjęs, kad reikia be paliovos melstis slaptoje; jis taip atidžiai skaitydavo Raštą, jog niekas neprasprūsdavo nepastebėta, ir viską įsidėmėdavo.“
Pasitikrinkime, kiek dėmesio ir laiko skiriame Dievo žodžiui klausytis bei skaityti, nes nuo to priklausys mūsų tikėjimo, o kartu ir mūsų gyvenimo kokybė. Apgailėkime, jei per daug laiko praleidžiame naršydami po internetą, o Dievo žodžiui skiriame tik dėmesio trupinius.
Pasitikrinkime, kiek dėmesio ir laiko skiriame Dievo žodžiui klausytis bei skaityti, nes nuo to priklausys mūsų tikėjimo, o kartu ir mūsų gyvenimo kokybė.
Evangelistas Morkus pasakoja, jog Jėzui mokant žmones sinagogoje buvęs piktosios dvasios apsėstas žmogus pradėjo šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia? Gal atėjai mūsų pražudyti?“ Jėzus paliepė: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Ir piktoji dvasia, baisiai šaukdama, išėjo iš apsėstojo žmogaus (žr. Mk 1, 23–25). Demono išvarymas sinagogoje esantiems žmonėms padarė nepaprastą įspūdį; jie kalbėjosi: „ Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja ir tos jo klauso.“
Nesusidūrusiems su piktosios dvasios akivaizdžiu veikimu gali atrodyti neįtikėtini pasakojimai apie apsėdimus. Tačiau apie juos kalba ne tik Šventasis Raštas, bet ir egzorcistai, dalyvaujantieji piktosios dvasios išvarymo seansuose, kai realiai patiria jos veikimą.
Tačiau nereikia perdėtai gąsdintis, nes piktoji dvasia gali mus veikti tik tuomet, kai leidžiame jai veikti, kai savo nuodėmėmis jai ateiti ir veikti uždegame žalią šviesą. Priešnuodis prieš piktosios dvasios veikimą yra atgaila, kai nuolankiai išpažįstame savo kaltes ir meldžiame Dievo gailestingumo. „O Viešpatie, Galybių Dieve, pastatyk mus ant kojų! Tešviečia mums veidas tavasis, ir mes išgelbėti būsime!“ (Ps 80, 20).
