Penktąjį Gavėnios sekmadienį Mišių Evangelija pasakoja apie fariziejų pastangas sukompromituoti Jėzų. Jie nekentė Jėzaus ir kaip išmanydami stengėsi jam pakenkti. Ir štai atsirado gera proga. Jie atvedė pas Jėzų moterį, sugautą svetimaujant, ir bandė išgauti Jėzaus patvirtinimą, kad ją reikia užmušti akmenimis, nes to reikalauja Mozės Įstatymas.
Fariziejai mąstė, jog jei Jėzus tvirtins, kad nereikia jos užmušti, tuomet bus galima jį apkaltinti nesilaikant Mozės Įstatymo. O jei Jėzus pritars, kad moterį reikia užmėtyti akmenimis, tuomet jis nusikals romėnų teisei, draudžiančiai už panašų nusikaltimą įvykdyti mirties bausmę. Evangelistas pastebi, kad Jėzus nesiskubino fariziejams atsakyti, tik kažką pirštu rašė smėlyje, – manoma, rašė fariziejų nuodėmes. Po kiek laiko tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“ (Jn 8, 7). Fariziejai nesitikėjo tokio atsakymo; jie suprato, kad Jėzus žino apie nuodėmingą jų gyvenimą, ir vienas po kito pasišalino. Kai liko tik Jėzus ir nusidėjėlė moteris, Jėzus jai tarė: „Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 11).
Ko mus moko šis Evangelijos pasakojimas? Pirmiausia, nebūti fariziejais, matančiais tik kitų nuodėmes, bet ne savąsias. Gavėnia yra palankus metas sąžiningai pasižvalgyti ne po kitų, bet po savo sąžinės kerteles ir iššluoti visas nuodėmių šiukšles, atliekant velykinę išpažintį.
Antra pamoka – nemėtyti akmenų į tuos asmenis, kurie mums nepatinka, kurie, galbūt, tikrai yra nusidėjėliai. Tie akmenys yra mūsų pikti, klystančius smerkiantys žodžiai. Evangelija moko, kad visuomet reikia ryžtingai atmesti nuodėmę, bet klystančiam bei nusidedančiam žmogui rodyti gailestingumą. Svaidydami akmenis mes nepakeisime klystančio žmogaus, bet, galbūt, dar labiau užkietinsime jį blogyje.
Evangelijos pasakojime matome gyvenimo keliuose pasiklydusią moterį. Ji atstovauja žmonėms, kurie, galbūt, be blogos valios, bet iš savo silpnumo eina klystkeliais ir juose ieško asmeninės laimės. Dievo žodis moko, kad niekuomet nerasime laimės, jei nesilaikysime Viešpaties rodomo kelio. Tas kelias – tai Dekalogo kelias. Jis kartais gali atrodyti pakankamai sunkus, bet tik juo eidami galėsime džiaugtis širdies ramybe ir būti tikrai laimingi.
Gavėnios metu pasitikrinkime, kokiais keliais iki šiolei keliavome ir kiek rūpinomės, kad Dekalogas būtų tarsi švyturys, rodantis mums kelią į dangaus Tėvo namus. Evangelijos pasakojimo centre yra mus mylintis Jėzus. Jis tik tam prisiėmė žmogiškąją prigimtį, tik tam skelbė Gerąją Naujieną, kad mus, žmones, išgelbėtų iš nuodėmių. Jis prisiėmė net mirtį ant kryžiaus, kad mes galėtume pakilti iš savo nuodėmių ir pasiekti amžinąjį gyvenimą Dievo šviesoje.
Per visą savo viešąją veiklą Jėzus buvo supamas ne save teisiaisiais laikančių fariziejų ir Rašto žinovų, bet daugiausia nusidėjėlių. Jėzui dėl to net buvo priekaištaujama. Evangelistas Morkus pasakoja, kaip Jėzus muitininko Levio namuose valgė su muitininkais ir kitais nusidėjėliais. Fariziejai piktinosi ir prikišo Jėzaus mokiniams: „Kodėl jis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“ Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“ (Mk 2, 16–17).
Dėkokime Dievui, kad jis mūsų, dažnai klystančių, neatstumia, bet kviečia prie savęs, atleidžia nuodėmes ir žada palaimintą amžinąjį gyvenimą.
