Išėjimo knygoje pasakojama, kaip Mozė vedė izraelitus iš Egipto vergijos į Pažadėtąją žemę – į laisvę. Dievas rūpinosi išrinktąja tauta ir, matydamas ją kenčiančią Egipto vergovėje, paliepė Mozei išvesti ją į laisvę. Kelionė truko net keturiasdešimt metų. Tikrai nereikėjo tiek metų, kad iš Egipto pasiektumei Kanaano žemę; ilgų metų reikėjo tam, kad ilgai vergavę žmonės atsikratytų vergo dvasios ir pradėtų gyventi kaip laisvi žmonės. Žmogus niekuomet nebus visiškai laisvas, jei turės vergo dvasią.
Izraelitams atvykus prie Horebo kalno, Dievas pasišaukė Mozę ir jam davė Dekalogą (žr. Iš 20), kurio įsakymai aiškiai apibrėžia, koks privalo būti laisvas žmogus ir koks turi būti jo santykis su Dievu bei kitais žmonėmis. Laisvas bus tik tas, kuris myli Dievą ir šalia savęs esančius žmones.
Žmogus gali turėti išorinę laisvę, tačiau jį gali būti pavergusi nuodėmė, todėl izraelitams keliaujant į laisvę Dievas davė Dekalogą, kurio įsakymų laikymasis žmogų visiškai išlaisvina.
Evangelija pasakoja, ką Jėzus pamatė atėjęs į Jeruzalės šventyklą. Į laisvę išvesti izraelitai rūpinasi tik prekyba ir pinigais. Švento pykčio pagautas Jėzus išveja prekiautojus iš šventyklos ir išvarto pinigų keitėjų stalus (žr. Jn 2, 13–16).
Šiandien turėdami išorinę laisvę, mes esame gundomi nekreipti dėmesio į Dievą ir užsiimti „prekyba“, tai yra rūpintis tik savo medžiagine gerove bei pramogomis. Šią apgailėtiną tikrovę liudija mūsų, lietuvių, gyvenimas po Kovo 11-osios, kai išėjome į laisvės kelią. Per trisdešimt laisvės metų daugelis lietuvių ne priartėjo prie Dievo, bet nuo jo nutolo. Visas dėmesys buvo ir yra skiriamas pinigams, turtui ir pramogoms. Kai kurių egoizmas yra taip suvešėjęs, kad nesibodi siekti savo gerovės nesąžiningiausiu būdu. Žiniasklaida apie tai kasdien kalba.
Per trisdešimt laisvės metų daugelis lietuvių ne priartėjo prie Dievo, bet nuo jo nutolo. Visas dėmesys buvo ir yra skiriamas pinigams, turtui ir pramogoms.
Ištikimai laikytis Dekalogo nelengva. Visi esame patyrę gundymų nesilaikyti Dekalogo, kuris slegia kaip sunki našta, nes draudžia elgtis, kaip geidžia mūsų kūniška prigimtis.
Kai Mozė ilgai užtruko ant Sinajaus kalno, izraelitai pasidirbdino aukso veršį ir šokdami jį garbino (žr. Iš 32). Šiuo pasakojimu Dievo žodis įsakmiai primena, kad kiekvienam iš mūsų yra pavojus garbinti kokį nors aukso veršį, tai yra elgtis nesilaikant Dievo rodomo kelio. Patirtis liudija, kad tiems gundymams atsispirti įmanoma tik su Dievo pagalba. Jei žmogus pasineria savo darbuose bei siekiuose iki tokio laipsnio, kad Dievo jo gyvenime kaip ir nebelieka, jis visuomet rizikuoja, kad gundymams neatsispirs.
Keturiasdešimt Gavėnios dienų primena izraelitų keturiasdešimties metų kelionę į laisvę. Gavėnios metas, ypač atliekant rekolekcijas, suteikia galimybę pasižvalgyti po savo gyvenimą ir pasitikrinti, ar einame Dievo rodomu keliu. Kai vienas Rašto mokytojas,
bandydamas Jėzų, paklausė, koks yra didžiausias įsakymas Įstatyme, Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 37–40). Sąžiningai atsakykime sau: ar Dievo ir artimo meilės įsakymas yra pagrindinė mano gyvenimo gairė?
