Jėzaus kančia ir mirtis ant kryžiaus apaštalams buvo labai sunkus išbandymas. Jų Mokytojas, su kuriuo trejus metus artimai bendravo, į kurį buvo sudėję tiek daug vilčių, nužudytas ir palaidotas. Apaštalai pilni baimės ir dėl savęs: ar Jėzaus likimas neištiks ir jų? Evangelistas Jonas pasakoja, kaip apaštalai, susirinkę į kambarį ir iš baimės net duris užsirakinę, kalbasi, kas įvyko prieš kelias dienas. Nesunkiai galime įsivaizduoti jų nuotaiką.
Šią sunkią valandą Jėzus neapleidžia savo draugų; staiga jis atsiranda jų tarpe ir sveikina: „Ramybė jums!“ Pasveikinęs mokinius, Jėzus tarė: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 21–23).
Jėzus už žmonių nuodėmes mirė ant kryžiaus ir dabar apaštalams suteikia galią būti jo gailestingumo nešėjais iki laikų pabaigos. Mes, vieni dažniau, kiti rečiau, naudojamės Sutaikinimo sakramentu, kurio metu mums atleidžiamos nuodėmės. Kai apgailime savo kaltes, kunigas ne savo, bet Dievo vardu taria: „Aš atleidžiu tavo nuodėmes vardan Dievo –Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Dažnai pasinaudodami Sutaikinimo sakramentu, galime apsiprasti ir nesusimąstyti, koks įvyksta stebuklas: nors būtų buvusios didžiausios nuodėmės, per Sutaikinimą mūsų siela suspindi nekaltumu, kaip Krikšto dieną. Ir visa tai įvyksta Jėzaus mirties ant kryžiaus kaina.
nors būtų buvusios didžiausios nuodėmės, per Sutaikinimą mūsų siela suspindi nekaltumu, kaip Krikšto dieną.
Atvelykio sekmadienį, kai skaitoma Evangelija apie apaštalams suteikiamą galią atleisti nuodėmes, Bažnyčia švenčia kaip Dievo Gailestingumo sekmadienį. Mišių metu dėkokime Dievui už šią gailestingumo dovaną.
Kai Jėzus pasirodė mokiniams ir suteikė galią atleisti nuodėmes, jų tarpe nebuvo Tomo. Kai draugai Tomui kalbėjo apie Jėzaus pasirodymą, šis nenorėjo patikėti, nes jo tikėjimas buvo labai sukrėstas. Antrą kartą pasirodęs Jėzus nepriekaištauja Tomui dėl jo netikėjimo, tik sako: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20, 27). Tuomet Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 28–29).
Prieš žengdamas į dangų, Jėzus siuntė apaštalus eiti į pasaulį, skelbti Evangeliją ir burti įtikėjusiųjų į Jėzų žmonių bendruomenę. Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kokia buvo toji Jėzaus draugų bendruomenė: „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra. Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4, 32–33).
Dėkokime Dievui už gailestingąją jo meilę, kuri sunaikina net pačias didžiausias mūsų nuodėmes. Dėkokime Dievui, kad per Krikštą buvome pakviesti į Kristaus draugų bendruomenę, ir pasitikrinkime, kaip mes atsiliepiame į Jėzaus meilę; kokia yra mūsų ištikimybė. Iš gero Jėzaus Bažnyčios nario nereikalaujama, kad jis atsisakytų savo nuosavybės, bet reikalaujama, kad ištikimai sektų paskui Jėzų, laikydamasis to, ko jis mokė.