Jo Eminencija kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ savo feisbuko paskyroje tradiciškai paskiria vieną iš savo įrašų Dievo žodžio aiškinimui. IV gavėnios sekmadienį jis kviečia apmąstyti Evangelijoje pagal Joną aprašomą fariziejaus Nikodemo susitikimą su Jėzumi. Taip pat prisimenama popiežiaus Pranciškaus kelionė į Iraką bei apmąstoma nuodėmės kaip tamsos metaforos sąvoka.
Geros valios fariziejus apsilankė pas Jėzų, trokšdamas pažinti, kas gi yra tas stebuklais garsus Galilėjos Mokytojas. Jėzus jam atskleidė visą eilę svarbių dalykų: Dievas myli pasaulį ir, trokšdamas jį išgelbėti, atsiuntė savo viengimį Sūnų: kas įtikės, bus išgelbėtas, kas netikės, bus pasmerktas. Jėzus kalbėjo: „Atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti“ (Jn 3, 19). Sunkiai nusidedančio žmogaus pasinėrimas į nuodėmės tamsą yra didžiausia jį ištinkanti Dievo bausmė.
Mus supanti egoizmo, neapykantos, palaidumo bei gobšumo tamsa yra ne mažiau grėsminga už dabartinę pandemiją. Nuodėmės tamsa anksčiau ar vėliau atneša sunkių pasekmių. Tik pažvelkime į Iraką, kur ką tik lankėsi popiežius Pranciškus. Ši patriarcho Abraomo šalis ilgus dešimtmečius skendėjo nesibaigiančiuose karuose ir terorizme; krikščionys ir šiandien tenai nesijaučia saugūs. Dėl šios neapykantos tamsos, kuri vienos tautos žmones pavertė nesutaikomais priešais, kenčia milijonai žmonių; daugelis krikščionių tiesiog paliko savo tėvynę, nes nematė galimybės gyventi.
„Atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti“ (Jn 3, 19)
Dievo žodis kviečia suklusti, kai pastebime artėjančią nuodėmės tamsą, ypač kai norime savo darbus slėpti nuo žmonių akių. Sąžinė signalizuoja, kad sustotume ir liautumės ėję į tamsą. Tokia sąžinė yra patikimas sargas, kuris mus sustabdo ir kviečia keistis į gera. Tikėjimo kelionėje labai svarbu turėti šį nematomą draugą, kuris geba ir pabarti, ir pagirti, tačiau jei žmogus nuolat blogai elgiasi, jo sąžinė praranda jautrumą; prasideda grimzdimas į tamsą.
Nuodėmė pažeidžia Dievo sukurtojo pasaulio tvarką ir neišvengiamai neša kančią; ją paprastai vadiname Dievo bausme. Iš tikrųjų ne Dievas baudžia, bet nuodėmė sužeidžia tiek pavienį žmogų, tiek ir visuomenę. Dabartinė pandemija yra nuodėmės sužeisto pasaulio skausmas. <…>
Atsiprašykime Dievą, kad ne kartą savo gyvenime rinkdavomės tamsą, ir dėkokime už Jo gailestingumą, kuris teikia viltį ir drąsą pasitikti visas negandas ir siekti svarbiausio tikslo – amžinojo gyvenimo su Dievu.
