„Atsikelkite, vartai platieji, atsidarykite, senovinės durys: garbės Valdovas tegu čia įžengia“ (Ps 24, 7) – šie psalmės žodžiai skiriami į Jeruzalės šventovę įžengsiančiam Mesijui. Tačiau kai Mesijas pirmą kartą žengė į šią šventovę, po jos skliautais neskambėjo giesmės, ir tik du kuklūs Galilėjos žmonės – Marija ir Juozapas – atnešė paaukoti Dievui savo Kūdikį – pasaulio Gelbėtoją.
Pastebėjo ir pasitiko tik pamaldusis senelis Simeonas; jis paėmė Kūdikį ant rankų ir šlovino Dievą: „Dabar gali, Valdove, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą – šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“ (Lk 2, 29–30).
Apie ką kalba Jėzaus paaukojimas? Izraelitai už savo nuodėmes aukodavo Dievui deginamąsias atnašas. Dabar pats Dievo Sūnus tampa auka už mūsų nuodėmes. Apaštalas Paulius aiškina: „Ateidamas į pasaulį, jis (Jėzus) byloja: Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes. Tuomet aš tariau: štai ateinu <…> vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 5–7). Jėzaus paaukojimas reiškė priėmimą dangaus Tėvo valios, vedančios į kryžiaus auką.
Jėzaus Paaukojimo šventė kviečia mus pasitikrinti, kiek mūsų gyvenime yra aukos dvasios. Nuoseklus krikščionis turi būti apsisprendęs sekti paskui Jėzų, einantį aukos keliu. Jėzaus žodžiai „Štai ateinu<…> vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 7) turi būti tarsi vėliava, į kurią žvelgdami rinktumės aukos kelią. Šiuo keliu einame, kai mylime ne tik save, bet ir kitus, ir nuolat rūpinamės kitiems daryti gera.
Kiekvieno iš mūsų aukos kelias skleidžiasi labai konkrečioje erdvėje, vadinamoje pašaukimu. Dievas kiekvieną iš mūsų kviečia ištikimai eiti savo pašaukimo keliu, atidžiai žvelgiant į Jėzų Kristų.
Per Kristaus Paaukojimo šventę minime Dievui pašvęstąjį gyvenimą ir meldžiamės už vienuolius brolius ir seseris. Kiekvieno iš jų gyvenime buvo diena, kai vienuoliniais įžadais įsipareigojo pasišvęsti Dievui ir gyventi neturte, skaistume ir nuolankume. Kai pasaulis garbina pinigą, kūniškumą ir puikybę, Dievui pasišventusieji renkasi kitokias vertybes. Jiems vertybės yra ne daiktai, bet Dievas; ne kūno malonumai, bet dvasinis džiaugsmas gyventi Dievo šviesoje; ne pasaulio puikybė, bet ištikimas tarnavimas Bažnyčioje atsiliepiant į svarbiausius laikmečio iššūkius.
Kiekvieno iš mūsų aukos kelias skleidžiasi labai konkrečioje erdvėje, vadinamoje pašaukimu.
Per sovietmetį, kai buvo leidžiama „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, nepamainomos talkininkės buvo seserys vienuolės, ir tik dėl jų pasiaukojimo „Kronika“ gyvavo net septyniolika metų. Tuometinis LTSR prokuroras skundėsi, kad nesiseka likviduoti „Kronikos“ dėl to, kad jos leidimu ir platinimu užsiima religiniai fanatikai. Jis rašė: „Sunku todėl, kad Kronikos leidimu ir platinimu užsiima daugiausia vienuoliaujantis elementas; jie net su įkalčiais pagauti tardymo metu nieko nekalba apie kitus asmenis.“ Šis Kremliaus statytinio skundas yra gražiausias pagyrimas pasišventusiems Dievo ir žmonių tarnystei.
Kunigystė taip pat yra Dievui paaukotas gyvenimas, nes priimant kunigystės šventimus pažadama ne tik skelbti Evangeliją, bet ir gyventi pagal šį skelbimą. Toks pasiaukojimas Dievui ir Evangelijai yra išskirtinai gražus, ir tai matome Bažnyčios kanonizuotų ir nekanonizuotų šventųjų gyvenime. Jiems gražiai atstovauja mūsų palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis, sovietinės valdžios net tris kartus buvęs įkalintas ir miręs tremtyje, nušalintas nuo tiesioginių savo pareigų.
Pašaukimas šeimos gyvenimui taip pat yra neatskiriamas nuo aukos, kuri kartais gali būti net didesnė už Dievui pašvęstojo gyvenimo auką. Užauginti ir išauklėti vaikus yra darbas, reikalaujantis neeilinio pasišventimo. Todėl nereikia stebėtis, kai žmonės, stokodami tikėjimo ir mąstydami, jog laimė yra tik turtai bei malonumai, daro viską, kad šeimoje vaikų nebūtų arba pašaukiamas į gyvenimą vos vienas vaikelis. Dėl to mes esame išmirštanti tauta.
Mes, tikintys žmonės, dažnai dalyvaujame šv. Mišių aukoje. Mišios yra Jėzaus Kristaus kryžiaus aukos priminimas ir sudabartinimas. Prie šios aukos esame skatinami pridėti ir savo gyvenimo auką. Pridėti ne tik bažnyčiai išlaikyti skirtą pinigėlį, bet, svarbiausia, paaukoti Dievui savo gyvenimą – darbus, planus, nepasisekimus, nuovargį, vargus ir visa kita, kas yra neatskiriama mūsų gyvenimo dalis. Jeigu tai darome nuoširdžiai, tikėtina, kad savo pašaukimo kelyje nepritrūksime jėgų.
