Šiandien švenčiame didžiųjų apaštalų – šv. Petro ir šv. Pauliaus šventę. Abu jie labai skirtingi – vienas išsimokslinęs fariziejus, kitas bemokslis Galilėjos žvejys, bet abu panašūs savo dvasia. Šv. Petras buvo pašauktas skelbti Evangeliją žydams, šv. Paulius – pagonims, ir abu buvo nukankinti Romoje. Valandėlę pamąstykime apie šiuos neeilinius Jėzaus sekėjus.
Jėzus su mokiniais vaikščiojo po Galilėją, skelbdamas Evangeliją ir gydydamas žmones iš visokių negalių. Plačiai sklido kalbos apie Jėzaus mokymą ir darbus. Žmonės spėliojo, kas galėtų būti šis nuostabus Galilėjos Mokytojas. Kartą Jėzus paklausė mokinius, ką jie mąsto apie jį. Petras visų vardu atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“. Jėzus pagyrė Petrą ir pažadėjo ant jo, kaip ant uolos, pastatyti Bažnyčią – tikinčiųjų žmonių bendruomenę.
Prisikėlęs iš numirusiųjų ir pasirodęs mokiniams ant Galilėjos ežero kranto Jėzus klausė Petrą: „Simonai, ar myli mane? Šįkart Petrui reikėjo paliudyti ne tikėjimą, bet meilę, kuri buvo susvyravusi kančios metu. Petras suprato, kodėl Jėzus net tris kartus klausia jį, ar jis myli, nes jis buvo tris kartus savo Mokytojo išsigynęs. Petras pasakė tai, kuo jis neabejojo: „Mokytojau, tu viską žinai, tu žinai, kad tave myliu!“ Tuomet Jėzus jam pavedė vadovauti Bažnyčiai: „Ganyk mano avis!“. Tai buvo uždavinys, viršijantis Petro jėgas, tačiau Jėzus pažadėjo atsiųsti Šventąją Dvasią, kuri rodys Bažnyčiai kelią ir išves ją per pačius sunkiausius išbandymus. Per pirmąsias Sekmines gimė Bažnyčia, kai Petras su draugais pakrikštijo kelis tūkstančius vyrų. Tačiau ateityje laukė labai sunki, kankinyste pasibaigusi tarnystė.
Šv. Paulius gyvenimo kelias buvo dar sudėtingesnis. Jei Jėzus pakvietė Petrą tapti savo mokiniu nuo žvejo tinklų, tai Paulius buvo pakviestas tuomet, kai jis vyko įkalinti pirmuosius Bažnyčios narius. Apsireiškęs Jėzus klausė Pauliaus ne apie jo tikėjimą ar meilę, bet, kodėl jis persekioja Bažnyčią: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Dievo apsireiškimo apakintas Saulius klausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji“,- išgirdo Saulius atsakymą. Jėzus nepasakė, kad Saulius persekioja jo Bažnyčią, bet kad persekioja jį patį, nes Bažnyčia yra Kristus kūnas ir kiekvienas Bažnyčios narys yra jo brolis ir sesuo. Nuo šio momento buvęs persekiotojas taps tautų apaštalu ir neš Kristaus Evangeliją pagonių tautoms. Neš su dideliu pasišventimu ir atkaklumu iki pat savo kankinystės.
Priklausyti Bažnyčiai – tai priklausyti pačiam Kristui.
Įkalintas už Jėzaus liudijimą, Paulius rašė draugui Timotiejui: „Aš jau esu atnašaujamas ir mano iškeliavimas arti. Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išsaugojau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas. <…> Viešpats buvo su manimi ir mane sustiprino, kad toliau skelbčiau Evangeliją ir visos tautos ją išgirstų“ (2 Tim 4).
Apaštalų Petro ir Pauliaus šventė mums primena ne tik apie šių vyrų pašaukimą būti apaštalais ir statyti Bažnyčią, bet ir apie kiekvieno mūsų pašaukimą būti gerais Bažnyčios nariais ir jos statytojais. Priklausyti Kristaus Bažnyčiai, tai ne tas pats, kas priklausyti kokiai nors partijai ar svarbiai organizacijai. Priklausyti Bažnyčiai – tai priklausyti pačiam Kristui: būti jo broliu ar seserimi. Tai didelė privilegija ir laimė, kurios gelmę suvoksime tik amžinybėje.
Dėkokime Dievui, kad jis mus pašaukė būti Bažnyčios nariais. Džiaukimės šiuo pašaukimu, bet drauge mąstykime, kaip padėti kitiems surasti kelią pas Jėzų. Būdami Bažnyčios nariais, mes esame Jėzaus rankos ir kojos, kurios turi ieškoti Dievo nepažįstančių bendraamžių. Mes turime būti Jėzaus širdimi, kuri mylėtų šalia mūsų esančius žmones, ir jo balsu, kuris skelbtų džiugią karalystės Evangeliją.
