Po krikšto Jordano upėje Jėzus skelbė Evangeliją apie Dievo karalystę ir ragino: „Kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės“ (Lk 12, 33).
Paulius, Jėzaus pašauktas būti apaštalu, uoliai skelbė jo Gerąją Naujieną apie dangaus karalystę, į kurią einame tikėjimo keliu. Laiške žydams rašė: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1). Evangelijos skelbimas Pauliui labai daug kainavo: jis buvo persekiojamas ir uolią tarnystę baigė kankinio mirtimi.
Apaštalas Paulius kaip gražiausią tikėjimo pavyzdį rodo Senojo Testamento patriarchą Abraomą: „Tikėdamas Abraomas paklausė (Dievo) šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs“ (Žyd 11, . Palikti gimtąjį kraštą ir keliauti į svetimą kraštą, kuriame nežinia, kas laukia, Abraomui buvo didelis išbandymas. Dar didesnis išbandymas buvo Dievo paliepimas paaukoti sūnų Izaoką. Abraomui reikėjo didelio pasitikėjimo Dievu, kad įvykdytų tai, kas buvo paliepta.
Tikėjimas niekuomet negarantuoja fizinio saugumo ar materialinės gerovės. Pokario metais geriausi ir giliai tikintys Lietuvos žmonės buvo tremiami į Sibirą; iš jų buvo atimama viltis kada nors sugrįžti į tėvynę. Visi „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbiai buvo gilaus tikėjimo žmonės, bet Dievas jiems taip pat leido eiti didelių išbandymų keliu: jie buvo tardomi, teisiami ir siunčiami į lagerius.
Tikėjimas niekuomet negarantuoja fizinio saugumo ar materialinės gerovės.
Tikėjimas kviečia tiesiog pulti į dangaus Tėvo rankas, nelaukiant saugaus gyvenimo čia žemėje, bet tvirtai tikint, kad mūsų laukia amžinieji namai danguje.
Tikėjimas yra Dievo dovana, kurią gauname be jokių nuopelnų. Šią dovaną mes galime auginti, bet galime leisti, kad ji visiškai sunyktų. Tikėjimas mumyse auga, kai susiduriame su įvairiomis sunkenybėmis, bet nepaleidžiame Dievo rankos – einame į priekį, kaip Abraomas kad ėjo iš savo gimtinės į nežinomą kraštą. Panašiai mūsų pokario tremtiniai laikėsi Dievo rankos, kai buvo vežami į Sibirą ir tenai turėjo pakelti didžiausius sunkumus.
Mūsų tikėjimui yra keli rimti pavojai. Vienas iš jų – tai mūsų nuodėmės, kai mes renkamės ne Dievo valią, bet elgiamės pagal savo įgeidžius. Antrasis pavojus – labai geras medžiaginis gyvenimas, kuris lenkia mąstyti, jog tik čia žemėje turime susikurti kuo geresnes sąlygas gyventi, o tuo tarpu dvasiniai reikalai pamirštami. Prieš šiuos tikėjimo pavojus tenka nuolat kovoti.
Dievo žodis kviečia mus nusidėjus nelikti nuodėmėje, bet tuojau ieškoti Dievo gailestingumo. Dėl to Jėzus mums paliko Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą, kurį priimdami patiriame Dievo gailestingumą. Mums telieka kuo dažniau šia dovana pasinaudoti.
Jeigu mums viskas gerai sekasi ir turime daug medžiaginių gėrybių, siekdami, kad jos neužgožtų Dievo, turime jomis dalintis su stokojančiais. Besidalindami savo gėrybėmis, mes augame tikėjimu. Šiuo metu pagelbėdami ukrainiečiams, mes dar labiau pagelbstime patys sau – mumyse labiau suspinti Jėzaus veidas.
Tikėjimo kelionėje mus nuolat turi lydėti suvokimas, kad čia, žemėje, mes esame ateiviai ir keleiviai, iešką tikrosios tėvynės (plg. Žyd 11, 13–14). Ši amžinoji tėvynė – didžiausias mums patikėtas lobis, tačiau jis yra labai trapiame inde. Todėl Jėzus nuolat ragino budėti, nes „Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“ (Lk 12, 40). Ar budime, saugodami savo tikėjimą?
